Reklama 2

Sekmadienį švęsk

 

Mūsų dienų pasaulyje sekmadienis įgavo daugiareikšmę prasmę ne tik religijos plotmėje, bet ir kultūrinėje, politinėje, ekonominėje. Šių laikų ekonominio efekto visuomenės žmogus dažnai išgyvena sekmadienį kaip dieną, laisvą nuo darbų, ir sekmadieninio poilsio samprata susiveda daugiausia į jausmą, kad tai diena, skirta atsikvėpti nuo savaitės rūpesčių, nuo darbo įtampos, nuo kasdienybės krūvio, žodžiu – tai mažos atostogos.

Kyla noras tą poilsį išreikšti naujais būdais: diena, skirta sportui, turizmui, diskotekai ar panašiai! Sekmadienis tapo savaitgaliu. Šitokį supratimą, manau, vysto spartus ekonominis vystymasis, vartotojiškas gyvenimo būdas, intensyvi urbanizacija. Visa tai lemia gyvenimo tempą, kurio ritme susikerta darbo ir laisvo laiko klausimas, todėl kartais laisvas laikas nebūtinai sutampa su sekmadieniu, ir pati visuomenė tampa laisvalaikio kaitos subjektu bei švenčių autore. Tačiau savyje šios naujos sąlygos nebūtų negatyvios žmogaus atžvilgiu (reikalingas ir aktyvus poilsis), jei jos neišstumtų sekmadienio, kaip Viešpaties dienos sampratos, pakeisdamos paprasčiausiu „weekend“. Tokiame „weekend“ neretai sumenkėja arba ir visai išnyksta transcendencijos pojūtis, ir žmogus vis labiau supanašėja į „funkciją“, priklausomą nuo išorinių visuomenės socialinių, ekonominių, kultūrinių pokyčių, kur net ir žmogaus dvasią veikia ekonominės programos. Dar daugiau – ir tarp tikinčiųjų neretai pastebimas sekmadienio šventimas tik atliekant kažkokią pareigą, nueinant į bažnyčią, atliekant vien religinį-liturginį ritualą bažnyčios viduje ir užmirštant gyvą Viešpaties liudijimą savo gyvenimu pasaulyje. Bet sekmadienis yra kažkas daugiau!

Ką sako apie jį pats Dievas, Bažnyčia?

Visų pirma – tai trečiasis Dievo įsakymas: Dievas liepia švęsti septintą dieną, susilaikant nuo darbų, atminti ją, nes Dievas tą dieną ilsėjosi po pasaulio kūrimo, ir pašventinti tą dieną, atmenant Izraelio išlaisvinimą iš Egipto nelaisvės (plg. Pakartoto įstatymo kn. 5,12–15). Taip pat ir Bažnyčia nustato švęsti Viešpaties dieną kanonų teisės kodekse.

     Norint suprasti krikščionybės sekmadienio reikšmę, reikia žvilgtelti į žydų tautos šeštadienio (shabbat) supratimą. Kaip matėme, tai Dekalogo trečiasis punktas, arba įsakymas. Dekalogas izraelitų teologinėje sampratoje reiškė įstatymų funkciją Sandoros, sudarytos prie Sinajaus kalno tarp Dievo ir išrinktosios tautos, plotmėje. „Tai nėra siaura prasme tik įsakymai, bet etinės normos, kaip išlikti žydams ištikimiems Jahvei, savo Dievui.“ Dekalogas buvo ir yra kaip orientyras gyvenime tiek žydams, tiek mums, todėl ir trečiasis įsakymas gali būti suprastas ne vien įpareigojantis sąžinę moralinėje plotmėje, bet ir būtinas paties žmogaus gerovei ir įgalinantis dar geriau vadovautis visais Dievo įsakymais. Žydų šeštadienio teologija visų pirma grindžiama Pradžios knyga 2,2, kur sakoma, kad Dievas ilsisi po kūrimo akto. Izraelitai suprato tai kaip būtinumą švęsti ir jiems savaitinį poilsį, ir ne tik jiems, bet ir namiškiams, vergams, gyvuliams. Reikia pažymėti, kad žydų tautos pradžioje laisvalaikio šventimas neturėjo nieko bendro su šventykla ir kultu, o buvo tik šeimos ir socialinė šventė. Kartu tai buvo prisiminimas-sudabartinimas išlaisvinimo iš Egipto vergovės, pašvenčiant tą dieną Viešpačiui. Daug vėliau, apie 500 m. pr. Kr., po Babilonijos nelaisvės „shabbat“ tampa ir liturgine švente, susieta su apeigomis. Čia reikia pridurti, kad iš tremties sugrįžę žydai per daug paviršutiniškai pradėjo vertinti šeštadienį, apsunkino jį įvairiausiais juridiniais draudimais, net valgio gaminti nebuvo galima. Nepaisant to, atrodo, žydų samprata apie šeštadienį išliko iš esmės nedaug pakitusi: „shabbat“ – Sandoros ženklas tarp jų ir Dievo, išlaisvinimo iš Egipto prisiminimas maldomis ir dėkojimais, apmąstymas apie gyvenimą, kad žmogus nėra visa ko Viešpats, bet Jahvė teikia palaimą žmogui, apdovanodamas gėrybėmis. Izraelitai žinojo, kad žmogus nėra sukurtas vien darbui, kaip manė babiloniečiai, bet sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kuris dirba ir ilsisi (plg. Pradžios kn. 1, 26; 2, 2–3).

Bet mes, krikščionys, švenčiame ne šeštadienį, o sekmadienį! Jėzaus laikais šeštadienis jau buvo praradęs tikrą savo teologinę ir antropologinę prasmę dėl fariziejų ir Rašto žinovų smulkmeniškumo ir formalumo, jie užmiršo žmogaus širdį, pervertindami raidę. Jėzus dažnai turėjo konfliktų su fariziejais ir Rašto žinovais dėl savo laisvo požiūrio į šeštadienio juridinio formalizmo laikymąsi, „šeštadienis padarytas žmogui, o ne žmogus šeštadieniui“ (Mk 2, 27) – sakė Kristus. Jis neniekino šeštadienio sakrališkumo, bet įžvelgė toje dienoje tarsi sakramentinę prasmę ir gyvą ženklą Sandoros su Tėvu, kurioje žmogus laisvai ir visa širdimi atsiduoda Dievui. Jėzus gydė šeštadienyje, mokė, darė gera, suprasdamas, kad jis yra ir šeštadienio Viešpats (plg. Mk 2, 28). Tokiu būdu Jėzus pasirodo kaip laiko pilnatis ir istoriškai, ir eschatologiškai.

Tai kodėl sekmadienis? Ta diena pažymėta Išganymo įvykio istorijoje ženklu: pirmąją savaitės dieną prisikėlė Jėzus iš Nazareto, mūsų Viešpats ir Išganytojas, „pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo buvo nuverstas nuo rūsio angos“ (Jn 20, 1).

Todėl nuo apaštalų laikų pradėta švęsti ta diena. Tai naujos kūrybos pradžia, tai mūsų Velykos. Sekmadienis yra mažosios Velykos – tai tiesiogine prasme Viešpaties diena. Tą dieną paminime istorinį Kristaus Prisikėlimo įvykį ir Jo buvimą mumyse. Jis pats aštuonioms dienoms praėjus po prisikėlimo įvykio, tarsi nustatydamas naują laiko ritmą, pasirodė mokiniams, susirinkusiems toje pačioje vietoje (plg. Jn 20, 26). Naujas laiko ritmas įeina į pirmąją tikinčiųjų bendruomenę. Apaštalų darbų knygoje randame parašyta „pirmą savaitės dieną susirenkame laužyti duonos“ (Apd 20, 7). Taip pat Didachė bei pirmieji Bažnyčios tėvai ir mokytojai (Ignacas Antiochietis, Justinas, Tertulianas, Origenas, Klemensas Romietis) liudijo ir išvystė sekmadienio reikšmę. Nuo pirmykštės bendruomenės paprotys švęsti sekmadienį plačiai įeina į krikščionybės istoriją su imperatoriaus Konstantino duota laisve krikščionims, tada jau nuo 321 metų „saulės diena“ tampa oficialiai laisva diena daugelyje imperijos regionų.

Liturginėje teologijoje sekmadienis suprantamas kaip:

1) Kristaus Prisikėlimo istorinio įvykio prisiminimas.

2) To įvykio sudabartinimas sakramentuose, kuriuos švęsdamas žmogus pereina iš mirties dvelksmo į naują būtį – šitaip kiekvienas dalyvaujame Kristaus Prisikėlime, taip pat visa visata pastūmėta pereiti į naują žemę, apie kurią kalbama Apokalipsės knygoje.

3) Sekmadienis skelbia ateitį, kada Kristus sugrįš švęsti amžinųjų Velykų su mumis – todėl, kai bendruomenė švenčia sekmadienį, ji jau turi, galima sakyti, pažadėtą Amžinybę.

Taigi sekmadienis yra lyg sakramentas: paminėjimas Kristaus Prisikėlimo, šventimas jo buvimo su mumis, laukimas jo sugrįžtant. Taip pat sekmadienis yra ir Bažnyčios diena.

Tą dieną tikinti bendruomenė susirenka kartu, kur tampa „viena širdis ir viena siela“ (Apd 4:32). Velykos yra pasaulinis įvykis, ir jos turi būti minimos viešai pasauliui. Kristus yra bendruomenėje, ir ta bendruomenė, susirinkdama kartu, liudija jį pasauliui. Dieną tikintieji renkasi viešai išpažinti tikėjimą į Kristų-Viešpatį, pasidalyti tarpusavio meile ir Šventosios Dvasios dovanomis. Naujasis Katalikų Bažnyčios katekizmas sako, kad „sekmadieninis Viešpaties dienos ir Eucharistijos šventimas stovi Bažnyčios gyvenimo centre“. Tą dieną bendruomenė susirenka švęsti Eucharistijos, kuri yra viso religinio gyvenimo centras ir šaltinis.

Tą dieną, daugiau nei bet kurią kitą, tikintieji kviečiami dvasiškai aukoti savo gyvenimą Dievui ir pasišvęsti artimo meilei. Šventos Mišios-duonos laužymas ir Dievo žodžio klausymas įpareigoja kartu dalytis ta pačia Kristaus meile mums, tokiu būdu Eucharistijos sakramentas sekmadieniais tampa lyg ir meilės mokykla. Pirmosiose krikščionių bendruomenėse ypatingai buvo pabrėžiamas bendruomeniškumas, po šv. Mišių lankant sergančiuosius, negandų prispaustuosius, vargšus ir vienišuosius, tai liudija ir šv. Justinas (plg. Justino „apologija“ 65).

Vienas žodis ypatingai ryškiai atspindi sekmadienio charakterį – tai šventė. Tai pati pirmoji krikščioniška šventė, iš kurios išsivystė įvairios liturginės metų šventės. Neretai šiuolaikinių industrializuotų kultūrų negatyvus simptomas yra švenčių sakrališko aspekto trūkumas. Sekmadienis iš pirmosios savaitės dienos kalendoriuose tapo paskutine. Manau, šiandienėje visuomenėje, vartotojiškos darbo sampratos atmosferoje žmogus esti įtraukiamas į kasdienos materialinius rūpesčius, kurie gali gimdyti liūdesį, vienatvės ir susvetimėjimo jausmą, versti į išskaičiavimą. Tokių motyvų veikiama šventė gali prarasti džiaugsmo charakterį. Šventė be džiaugsmo nėra šventė, o tikras džiaugsmas kyla ir turi šaknis asmens teisingame santykyje su Dievu. Šventė turi du faktorius: svarbaus įvykio išgyvenimą ir reikšmę jį švęsti džiaugsmingai. Tokius faktorius turi ir sekmadienis. Kristaus prisikėlimo paminėjimas susirenkant kartu, Eucharistijos šventimas ir dalinimasis dvasinėmis bei materialinėmis dovanomis tarp savęs ir su kitais – tai šventė ir poilsis, kuris kartu žymi žmogaus pranašumą virš aplinkos, kurioje gyvena. Sekmadienio išgyvenimas kaip krikščioniškos šventės nušviečia ir kitas dienas; jos nebeatrodo pilkos, monotoniškos.

Taigi trečiasis Dievo įsakymas yra Dekalogo dalis, o Dekalogas yra „Torah“ dalis, o „Torah“ yra Sandoros su Dievu išraiška. Tai nėra draudimai griežta prasme, bet konstatavimas padėties, meilės Dievui išbandymas. Man regis, kad ir Dekalogu Dievas norėjo pasakyti žydams, kad jis yra Viešpats – jų Dievas, kuris išlaisvino juos iš Egipto nelaisvės, tad tarp jų tenebūna šitaip ir šitaip (nebegarbinsite stabų, nevogsite, nežudysite...). O mums nori pasakyti taip pat tą patį ir dar pridurti, kad, jei mes išpažįstame jį, jei norime gyventi, jei norime būti laimingi ir kad mums sektųsi, jei norime turėti ramybę, tad nedarysime šito ir šito... ir švęsime Jo – Viešpaties – dieną. Tada religijoje moralė tampa kažkas paprasto ir malonaus – draugystė, pilnavertiškas gyvenimas su Dievu. Tad šis įsakymas jungia ir talpina visą Išganymo istorijos vyksmą – nuo žmonijos aušros iki šiandienos atminti ir garbinti Dievą. Šitas įsakymas liudija Dievo laisvinančio laiko dovaną, ilsintis ir susilaikant nuo darbo. Žymi, kad Dievas yra visa ko Viešpats, jam priklauso žemė ir jos gėrybės. Bažnyčia iškelia ir vertina žmogaus darbą (plg. Jono Pauliaus II encikliką „Laborem exercens“ 1981). Tačiau įsakymu švęsti sekmadienį Bažnyčia pasisako prieš tokią darbo sampratą, kuri trukdo žmogui pažvelgti į Dievą ir į save, susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę, pasirūpinti savo šeima ir savo dvasiniu gyvenimu, pagaliau paprasčiausiai pailsėti, nes žmogus nėra vien „homo faber“. Žmogus darbu kuria pasaulį, Dievo vardu jį apvaldydamas, bet neturi prarasti santykio su Kūrėju, kuris yra visa ko pradžia ir pabaiga. Tik šitaip pasaulis ir mūsų aplinka gali tapti Dievo buveine, o taip pat laisvės ir džiaugsmo buveine mums patiems. Senajame Testamente užrašyti ir tokie žodžiai: „Jūs veltui triūsiat nuo aušros lig nakčiai vėlyvai, jūs sunkiai pelnotės duoną; ką Viešpats pamilo, tam ir miegančiam dvigubai duoda“ (Ps 126, 2). Jei Aukščiausiasis darbo nelaimins, veltui triūsime, ir mūsų darbas neš priešingą efektą, tad, jei mes būsime su Dievu, tai ir Dievas bus su mumis, teikdamas visokeriopą palaimą.

Taigi – sekmadienis yra Viešpaties diena. Tai Kristaus Prisikėlimo – naujos Dievo kūrybos – diena. Tai Bažnyčios ir Eucharistijos diena. Tai susitaikymo, Dievo malonės, maldos ir meilės kitiems diena. Tai šventės ir džiaugsmo diena, tai poilsio diena, kuri žymi amžiną žmogaus poilsį Dieve, pagaliau – tai rūpestis savo dvasine gerove.

     „Šita yra Viešpaties padaryta diena: džiaukimės ir linksminkimės“ (Ps 118, 24).

Arvydas RAMONAS

laiskailietuviams.lt

 

Kodėl svarbu sekmadieniais eiti į bažnyčią?

Pastatas, kuris vadinasi bažnyčia, pirmiausia yra vieta, kur renkasi Bažnyčia. Neįmanoma krikščioniško tikėjimo išgyventi vienam.

Bažnyčion Bažnyčia susirenka ne tik pasimelsti, bet aukoti Kristaus Auką, kartą atliktą visiems laikams. Liturgijoje ši Auka sudabartinama, šv. Mišiomis vykdomas Išganymo darbas. Būdami šv. Mišiose mes realiai stovime po Viešpaties Kryžiumi (einant šv. Mišioms aš net laikrodį nusiimu, nes išeinu iš mūsų chronos ir įeinu į Dievo dabartį, į Dievo kairos). Bažnyčion Bažnyčia susirenka ne tik pasimelsti, bet ir... pavalgyti. „Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6,53). Pirmieji krikščionys pagonių dėl to buvo net kaltinami... kanibalizmu: renkasi kapinėse, valgo kažkokio savo mokytojo kūną, geria jo kraują... Kapinėse būdavo aukojamos šv. Mišios ant kankinių karstų. Kapinės būdavo saugiausia vieta, nes Romos įstatymai drausdavo kareiviams įžengti į kapines (krikščionys buvo persekiojami). O Viešpaties dieną, t. y. dieną po šabo – tą dieną, kada Jėzus prisikėlė, krikščionys rinkdavosi (ir renkasi) laužyti Duonos (maitintis Kristaus Kūnu), kaip Jis ir yra prisakęs: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22,19; žr. 1 Kor 11, 24–25), nes tikisi gyventi amžinai.

Iš II a. yra išlikęs šv. Justino Kankinio laiškas imperatoriui, kur, atsakant į minėtus kaltinimus, aprašoma, kaip būdavo švenčiama Eucharistija (šv. Mišios) /NB. Krikščionims tikroji Saulė yra Viešpats Jėzus/:

„Dieną, vadinamą Saulės diena, toje pačioje vietoje susirenka visi, gyvenantys miestuose bei kaimuose.“

Kiek leidžia laikas, skaitomi apaštalų ir pranašų raštai.

Lektoriui baigus skaityti, prabyla vadovas, primindamas girdėtus gražius dalykus ir ragindamas jais sekti.
Paskui visi drauge atsistojame ir meldžiamės už save [...] ir už visus kitus, kad ir kur jie būtų [...], idant būtume rasti teisūs savo gyvenimu ir darbais, ištikimi įsakymams ir tuo būdu pasiektume amžinąjį išganymą.

Baigę melstis, sveikiname vieni kitus pasibučiuodami.

Tada tam, kuris vadovauja broliams, atnešama duona ir taurė vyno, atmiešto vandeniu. Juos paėmęs, jis garbina ir šlovina visatos Tėvą Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu ir kalba ilgą padėkos maldą (graikiškai eucharistian) už gautas iš Jo dovanas.

Vadovui baigus maldas ir dėkojimą, visi susirinkusieji pritardami sako: „Amen.“

Kai vadovas baigia dėkoti ir visi susirinkusieji jam atsako, tie, kuriuos mes vadiname diakonais, padalija visiems čia esantiems „eucharistinę“ [už kurią buvo dėkota] duoną ir vyną su vandeniu, o nesantiems nuneša į namus.

Be to, nešvenčiant su bendruomene sekmadienio, prarandame Bažnyčios pulsą ir taip į pavojų statome savo tikėjimo autentiškumą – įgyjame nuosavą, sau patogų, įvairiais prietarais ir spėlionėmis apipintą tikėjimą, kuris nėra Kristaus apreikštas Apaštalinis Bažnyčios tikėjimas. Labai svarbu turėti ne šiaip kokį nors tikėjimą, tačiau Tikėjimą, kuris veda į išganymą.

Kun. Gintaras BLUŽAS OFS

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode