Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios statinių kompleksas svarbus ne tik tuo, kad tai Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, bet ir tuo, kad čia išlikęs vienintelis Europoje paprotys – teatralizuotas Velyknakčio budėjimas, į kurį susirenka tikintieji iš visos Lietuvos.
Vyksta budėjimas
Pievėnų bažnyčioje yra išlikęs vienintelis Europoje paprotys – teatralizuotas Velyknakčio budėjimas per šv. Velykas – praėjusiame amžiuje buvo dažnas ritualas bažnyčiose, tačiau dabar jis išlikęs tik Pievėnuose.
Didžiojo šeštadienio vakare, po šv. Mišių, į bažnyčią paskui vadą įžengia keturios komandos kareivių – specialiomis uniformomis apsirengusių vietos ir aplinkinių kaimų vaikinų. Bažnyčios viduryje, ant patiesto drobinio audeklo, padedama pagalvėlė, o ant jos paguldomas kryžius su Nukryžiuotuoju. Kareivių komandos, kurių kiekvienoje yra po keturis žmones, pasikeisdamos saugo kryžių nuo vadinamųjų „žydukų“. Kiekviena komanda turi savo spalvos aprangą – baltą, raudoną, mėlyną ir žalią, taip pat medinius butaforinius kardus. Į bažnyčią įėję kareiviai, klausydami vado komandos, priklaupia prie kryžiaus, nusiima kepures, išsitraukia kardus. Netrukus kareivių vadas duoda komandas: „Stot“, „Ramiai“, „Gerbt.“ Maždaug po 15 minučių pasigirsta naujos komandos: „Ginklus žemyn“, „Kaiiiirėn“, „Dešiiinėn!“, „Žengteee marš!“ Taip išlydimos trys sargybinių komandos, o prie kryžiaus pasilieka „baltieji“. Po kurio laiko juos pakeičia „raudonieji“, šiuos – „mėlynieji“, tada „žalieji“ ir taip iki pat ryto, giedant senuosius Žemaičių Kalvarijos kalnus ir po jų. Kai kareiviai pradeda eiti sargybą, bažnyčioje atsiranda ir „žydukai“, pasirengę bet kokia kaina saugomą Nukryžiuotąjį pavogti. Bando kareivius net papirkti, barškindami maišelius su netikromis monetomis. Medinėmis replėmis, plaktukais apsiginklavę „žydukai“ bruzda po visą bažnyčią. Šie išdaigininkai „kibina“ merginas, moteriškes patampo už skarų, taikosi į ant pečių „užmestas“ rankines, snūduriuojantiems po nosimi pakiša amoniake suvilgytą vatos gabalėlį.
Pastaruoju metu budėjimas vyksta tol, kol bažnyčioje būna žmonių. Jeigu besimeldžiančių nebelieka, šiek tiek ir kareiviai gali pailsėti, tačiau dar likus gerokai laiko iki Prisikėlimo, budėjimas vyksta vėl.
Velykų rytą procesija tris kartus eina aplink bažnyčią, „kareiviai“ iškilmingai žygiuoja šalia klebono, saugodami Švenčiausiąjį, o „žydeliai“, nešini kopėčiomis, barškindami kūjais ir replėmis, keldami sumaištį, privalo apibėgti devynis ratus priešinga kryptimi. Pasibaigus šv. Mišioms, „kareiviai“ apie išsaugotą kryžių raportuoja klebonui ir drauge su dūdų orkestru iškilmingai palydi jį į kleboniją.
Šv. Velykų neįsivaizduoja kitur
Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė teigė, kad šv. Velykų nuo vaikystės neįsivaizduojanti kitoje bažnyčioje, labai retai kada būna kur nors kitur. „Ypatingai visada laukiu Prisikėlimo, ir nesvarbu, kad jis čia būna labai ankstyvas, prasideda tradiciškai 6.00 val. Po šv. Mišių susitinkame su giminėmis, draugais, sveikiname vieni kitus. Tas džiaugsmingas bendrystės jausmas būna toks ypatingas, jaudinantis. Kartais, atrodo, taip sunku keltis, taip norėtųsi dar pamiegoti, bet pagalvoji, o kaip šiemet nepasisveikinsi su muziejininkų Ramanauskų šeima, su Aldona Kuprelyte iš Platelių, su daugeliu kitų brangių žmonių, kaip neišgirsi Alfonso Barausko vadovaujamo dūdų orkestro, kaip bendroje nuotraukoje neįamžinsi kryžiaus sergėtojų ir žydeliais nuo seno vadinamų išdykėlių, besistengiančių visokiausiais būdais kryžių nugvelbti iš akylai jį saugančių kareivių komandų... – pasakojo R. Končiutė-Mačiulienė. – Šiemet teatralizuotas Pievėnų šv. Velykų nakties budėjimas buvo ypatingai gražus. Visi kryžiaus sargybos dalyviai puikiai atliko savo pareigas. Norisi dėkoti vadovui Vaidui Vilkui už surinktą šaunią, atsakingą komandą. Visada smagu matyti ne tik pievėniškius vaikinus, tradiciškai ,,raudonųjų“ kareivių komanda atvyksta iš Balėnų kaimo, kitose komandose būna ir pas senelius atvykę anūkai, vietinių gyventojų giminaičiai iš Mažeikių ar kitų vietovių. Džiugina ir parapijos klebono kun. Sauliaus Styros šių metų iniciatyva – pradėta budėjimo dalyvių registracija.“
Planuoja įrengti ekspoziciją
R. Končiutė-Mačiulienė taip pat prisidėjo prie Velyknakčio tradicijos išsaugojimo, nors, jos nuomone, lyginant su šio renginio pagrindinės organizatorės Sofijos Butkienės ir jos šeimos, V. Vilko ir buvusių kryžiaus saugotojų vadovų, jos indėlis labai jau menkas. 2005 metais ji parengė projektą, pagal kurį Kultūros ministerija skyrė pinigų atnaujinti trijų komandų uniformas, o ketvirtąją komandą atkurti pagal senas nuotraukas: „Pasirūpinau tik pinigais, o visą darbą padarė S. Butkienė, talkinant Zitai Spalvienei. Kiek galiu, prisidedu prie tradicijos viešinimo, populiarinimo. Šiais metais su parapijos klebonu ir bendruomenės pirmininke, padedant Mažeikių muziejaus specialistams, planuojame įrengti bažnyčioje ekspoziciją, skirtą šv. Velykų nakties budėjimo tradicijai. Šio projekto tikslas – kad į bažnyčią ir po Velykų atvykę svečiai galėtų įsivaizduoti, kokia tai tradicija, kas čia vyksta, kaip visa tai atrodo. Ekspozicijoje turėtų būti ir senos, ir šiuolaikinės nuotraukos bei tradicijos kilmė, istorija.“
Gyvuos ilgai
Kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė įsitikinusi, kad tradicija gyvuos ilgai. Tai tarsi Pievėnų vizitinė kortelė: „Parapijos tikintieji, Pievėnų ir aplinkinių kaimų gyventojai didžiuojasi šia tradicija, saugo ją, palaiko, remia. Iš Pievėnų kilusi menininkė, Vilniaus dailės akademijos studentė Morta Spalvytė net savo baigiamąjį darbą susiejo su tėviškėje vykstančia velykine tradicija – sukūrė didelio kruopštumo reikalavusią teatralizuoto budėjimo vizualizaciją. Kad tradicija išties įdomi, išskirtinė, rodo ir respublikinio konkurso ,,Tradicija šiandien“ laimėjimas. Kompetentinga komisija išnagrinėjo Kultūros ir sporto skyriaus surinktą ir pateiktą medžiagą, atvyko, stebėjo, įvertino ir skyrė pirmąją vietą. Už gautą piniginį prizą padarytos kaukių kopijos, atnaujintos kai kurios komandų drabužių detalės.“
Primena gyvenamąjį namą
Mažeikių krašto enciklopedijos duomenimis, medinę Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčią Pievėnuose pastatė dvarininkas Feliksas Važinskis 1776–1788 m. Statė vietiniai meistrai. Jai laikinai iš Tirkšlių seniūnijos valdų buvo paskirtas valakas žemės. 1819 m. pristatyta vakarinė bažnyčios dalis – bobinčius. Po kelerių metų remontuotas stogas, uždengtas storlentėmis, sienos apkaltos lentomis. 1828 m. pristatyta kairioji zakristija. 1834 m. rekonstruotas stogas. 1856 m. dalinai restauruota, apkalta lentomis. Po penkerių metų vėl remontuota, sienos iš lauko pusės nudažytos raudonai. Iki 1921 m. bažnyčia buvo Tirkšlių parapijos filija, vėliau gavo parapijos teises. Pievėnų parapijai priklausė šeši kaimai: Gauryliai, Pievėnai, Balėnai, Meškeliai, Pabarškos ir Tučiai.
Bažnyčia stačiakampio plano, su bokšteliu, savo forma primena tradicinį gyvenamąjį namą. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora. Tvoroje – treji vartai. Vakarinėje dalyje prie bažnyčios yra dviaukštė varpinė. Bažnyčia vienanavė su trisiene apside, išilgine ašimi, orientuota rytų-vakarų kryptimi. Abipus presbiterijos įrengtos zakristijos. Dvišlaičio stogo apačia sutampa su sienų kontūru, tarp apsidės ir navos kampo sudaro įstrižai uždengtą pastogę – tai būdinga XVIII a. II p. statytose bažnyčiose. Virš stogo kraigo, arčiau rytinio galo, iškyla dengtas skarda puošnus barokinis bokštelis. Pagrindinis įėjimas iš vakarų pusės. Pietų pusėje yra du įėjimai, šiaurės pusėje – vienas. Navą centrinėje dalyje kerta sija su krucifiksu, vakarinėje dalyje keturiomis kolonomis atskirta erdvė atstoja „bobinčių“, virš kurio įrengti vargonai. Fasaduose dominuoja sienų plokštuma. Joje įkomponuoti ryškūs, baltais segmentinės arkos formos rėmais langai. Pagrindiniame vakarų fasade trikampį frontoną nuo sienos plokštumos atskiria pasvirusi lenta. Fasado centre stačiakampės dvivėrės durys. Virš jų – du kvadratiniai langai su segmentinės arkos formos rėmais. Virš stogo, barokinio bokštelio viršuje – kalto metalo ažūrinis kryžius. Šoninius fasadus skaido langai.
Restauruotas Vilniuje
Bažnyčioje yra trys altoriai. Didysis centrinis altorius yra su Nukryžiuotojo skulptūra centre ir keturiais angelais, papuoštas vynuogių kekių motyvais. Viršutinės altoriaus dalies piliastrai papuošti angelais, ornamentuotuose rėmuose – šv. Juozapo paveikslas. Šis altorius ažūrinis, būdingas ankstyvam barokui, triumfo arkos formos – labai retas medinėse bažnyčiose. Jis sukurtas XVII a. ir čia perkeltas iš Tirkšlių. 2009 m. balandžio 7 d. Kultūros paveldo departamento direktorės D. Varnaitės sudaryta komisija pasirašė tvarkomųjų paveldosaugos darbų priėmimo aktą, pagal kurį altorius restauruotas Vilniuje, S. Stanionio restauravimo ateljė. Mažeikių rajono savivaldybė šio altoriaus restauravimui skyrė 60 tūkst. litų, Kultūros paveldo departamentas – 279,4 tūkst. litų. Navos galuose yra du santūrių formų altorėliai. Sienas viršuje juosia pieštinis frizas su augaliniu ornamentu. Medinė dekoratyvi vargonų choro tvorelė. Sienos tašytų rąstų, iš išorės apkalta vertikaliai lentomis, iš vidaus išklijuota drobe ir išdažyta.
Stačiakampio formos šventorius visu perimetru aptvertas akmenų mūro tvora. Rytinėje, pietinėje ir vakarinėje sienose yra metaliniai dekoratyvūs varteliai su akmenų mūro stulpais. Pagrindiniai plytų mūro vartai su varteliais yra vakarinėje tvoros sienoje. Asimetrinės kompozicijos vartus sudaro didieji vartai ir varteliai šiaurinėje pusėje. Vartų mūriniai stulpai perdengti pusapskritimio formos arka, virš jos trys bokšteliai, kurie užsibaigia keturšlaičiais stogeliais. Centrinis bokštelis aukštesnis. Šoninių bokštelių centruose stačiakampės nišos, centrinio – arkinė niša. Virš nišų dekoratyvūs karnizai. Didžiųjų vartų arkinė anga aprėminta plytų apvadu. Vartelių plytų mūro stulpelis, virš jo bokštelis su stogeliu. Visų stogelių viršuje yra metaliniai kryžiai. Vartų varčia dvivėrė, vartelių vienvėrė. Varčios metalinės, ažūrinės, dekoratyvios, analogiško piešinio.
2003 m. bažnyčios statinių kompleksas įrašytas į LR kultūros paveldo registrą kaip turintis architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę.
Puslapį parengė
Vaida GALDIKĖ
