Reklama 2

Susitikimas su žymia kraštiete

 

Algirdas PETRAVIČIUS

Mažeikių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje tęsiamas renginių ciklas „Mūsų krašto šviesuoliai“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Balandžio 19 d. įvyko susitikimas su humanitarinių mokslų daktare, Lietuvos edukologijos universiteto profesore, akademike, Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos pirmininke, Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vadove Grasilda Blažiene (Marcinkevičiūte).

     Profesorė nuosekliai tiria senosios prūsų kalbos vietovardžius ir asmenvardžius, užfiksuotus neskelbtuose šaltiniuose – daugiausia lotyniškai ir vokiškai rašytuose Prūsijos hercogystės dokumentuose. Ilgamečio darbo dėka į mokslinę apyvartą pateko nemenkas onomastinių duomenų pluoštas, praturtinęs žinias apie fragmentiškai paliudytą senąją prūsų kalbą. Savo iniciatyva profesorė subūrė mokslininkų komandą, su kuria pradėjo leisti seriją, pavadintą prūsų kalba „Billēmai bhe ersinnimai“ („Bylojame ir pažįstame“).

Pasivaikščiojimas vaikystės takais

„Viekšniai man visada buvo ir yra gražiausias pasaulio miestas. Likimas mane nuolatos blaškė po daugelį šalių ir aplankiau daug miestų, bet Viekšniai liko brangiausia vieta. Man visada atrodo, kad tai, kas rašoma, yra ne apie mane. Visą laiką važinėjau ir tebevažinėju po įvairias komandiruotes, ieškau medžiagos, skaitau paskaitas, o štai atostogoms laiko niekada neturėjau, – pasakojo viešnia. – Mano mama buvo labai talentinga siuvėja. Pas ją siuvosi ne tik aplinkinių vietovių ponios, bet ir atvažiuodavo iš Vilniaus ir Kauno. Tėvas buvo gabus kalboms. Mirė jaunas – 52 metų. Gyvenome sunkiai, bet tėtis pirkdavo knygas, nes norėjo, kad aš lavinčiausi. Pirmasis Viekšniuose nupirko televizorių. Mano giminėje buvo daug poetų, kūrybingų žmonių, bohemos. Mano geriausias bičiulis rašytojas Romualdas Granauskas gimė Mažeikiuose. Su juo ir kitu bičiuliu, keliautoju Pauliumi Normatu, kartu buvau iki pat paskutinio jų atodūsio. Praėjus metams po Pauliaus mirties, skaičiau apie jį paskaitą Vengrijoje. Deja, Lietuva to niekaip nepaminėjo. Mano klasės auklėtoja buvo matematikė Mertėnaitė. Nors buvo gūdus sovietmetis, mes drąsiai kalbėjome apie gerą literatūrą, dvasinius-moralinius dalykus, išsilaisvinimą. Visada buvau juodaplaukė, užsispyrusi ir drąsi mergiotė. Į mano garbanas buvo įsipynęs ne vienas vyresniųjų klasių vyrukas. Trumpai apibendrinant galiu pasakyti, kad tuo metu provincijoje buvo mokykla, davusi tiek daug, kad aš studijuodama galėjau nelankyti kai kurių paskaitų. 1993 m. mirė mano mama, o 2008 m. likau našlė. Vyras buvo aistringas krepšinio mėgėjas ir mirė krepšinio aikštelėje. Po mamos mirties kelionės į Viekšnius baigėsi. Beliko kapinių lankymas ir tvarkymas. Lapkričio mėnesį paprastai turiu daug kelionių ir paskaitų, tad kapus lankau, kada randu laisvesnio laiko.“

Gerbia kiekvieno žmogaus darbą

Pasak. G. Blažienės, jos atmintis visada buvo labai gera. Gal tai lėmė ir pasirinktą tiramąją mokslinės veiklos kryptį: „Man prūsistika – tai juvelyrika. Mano nelengvame kelyje buvo keli žmonės, kurie lydėjo, suprato ir padėjo, bet buvo ir tokių, kurie nelinkėjo gero. Esu truputį pamišusi ir galiu toliau keliauti dar neatrasto pažinimo keliu. Tikiu, kad kažkur dar visko turi būti, ir tai bandau surasti. Šiuo metu Lietuvių kalbos institute jau yra sukaupti autentiški iš gyvos kalbos (vietinių gyventojų) užrašyti vietovardžiai, K. Būgos tikrinių žodžių kartoteka (XX a. pradžia, 75 000 kortelių), iš visų šaltinių sudaryta vietovardžių kartoteka, turinti apie 600 000 kortelių. Jau yra išleisti du tomai Lietuvių vietovardžių žodyno (A–B; C–F.). Parengtas ir trečiasis tomas, bet jam išleisti trūksta lėšų. Ateityje turėtų būti išleisti dar 8 tomai. Nuo 1995 metų pradėjau daug dirbti su vokiečių mokslininkais. Suradau per 100 dingusių vietovardžių. Daug dirbu, daug redaguoju. Tai yra motinos-žemės, senelio Stanislovo nežemiško užsispyrimo genai. Man svarbus mano nuveiktas darbas, nes tam paaukojau visą save. Prūsistika buvo pripažinta mokslu ir labai svarbiu dalyku bei reikšmingu. Tai didžiausias mano darbo įvertinimas. Įvairių šalių mokslininkai labai daug nuveikė, kad būtų išsaugota istorinė atmintis, o baltistika užimtų deramą vietą. Mūsų paminklus mums taip pat paliko priešai. Labai gerai sutvarkyta kanceliarija iki mūsų laikų išsaugojo daug vietovardžių, kurie yra nepaprastai svarbus kalbos įrodymas. Be galo gerbiu kiekvieno žmogaus darbą, nesvarbu, ką jis dirba. Žinau, kad šiandien mums visiems nelengva, gyvename laikotarpiu, kai esi amžinoje kovoje. Važiuodami į Mažeikius pravažiavome visą Lietuvą ir tik Papilėje pamatėme vienintelį praeinantį žmogų. Tai irgi daug ką pasako. Lietuvos laukia ir daugiau iššūkių (rusenom ilgai, suanglėsim greitai).“

Baigdama savo pasakojimą, žymioji kraštietė ir labai įdomi asmenybė sakė buvusi beveik visose didžiausiose pasaulio scenose: „Lankau viską, nes man tai įdomu. Esu neužsidariusi ir atvira, todėl mane sujaudino V. Klovos muzikos mokyklos moksleivės Monikos Navickaitės pianinu atliekami kūriniai. Tie, kurie dabar čia atėjome, parodėme, kad mums svarbūs aukštesni dalykai ir tai džiugina.“

Po to sekė dovanų įteikimas bibliotekai ir nuoširdūs apsikabinimai su kraštiečiais.

Autoriaus nuotraukos

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode