Gražina VERŠINSKIENĖ
2017 m. spalio mėnesį Kaune, autobusų stotyje, sėkmingai startavo neįprastų šypsenėlių paroda, kurią visiems dovanojo neįgalieji. Po sėkmingo parodos atidarymo ir eksponavimo šypsenos iškeliavo į Pakruojį, vėliau į Joniškį... ir taip keliaudamos per Lietuvą, nusišypsojo Mažeikiuose. Šiuo metu šypsenomis pasigrožėti galima Sodų pagrindinėje mokykloje, iš čia ji pasieks ir Viešosios bibliotekos lankytojus.
Idėjos autorė – neįgali mergina
Dauguma neįgaliųjų turi ypatingą ginklą prieš gyvenimo negandas – šypseną. Jas pagavo kaunietė profesionali fotografė Vika Aniulienė, kuri, vykdama į kitus miestus dirbti, ta pačia proga vis susitikdavo su viena kita šypsenėle ir ją įamžindavo... Nesvarbu, ar tai ligoninė, ar sanatorija, ar atvykimas pas šypsenėlę į namus. Daugiausia šypsenėlių atkeliavo iš Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos, kur mokosi daug ypatingų vaikų. Dirbdama psichologe, fotografė žino, kad prieš 20 metų šeimos būdavo uždaresnės ir stengdavosi nerodydavo savo vaikų, dabar – priešingai, nori, kad pastebėtų, jog yra ir ypatingų žmonių, jie nori su kitais bendrauti, o Vika tai padeda įgyvendinti. Idėjos autorė ir parodos organizatorė – negalią turinti Vaiva Dulevičiūtė – nenori vien sau nuopelnus prisiimti, sakydama, kad prie idėjos įgyvendinimo prisidėjo ir daug kitų žmonių.
Lemtinga frazė
Su ypatingų vaikų tėvais 23 metų Vaiva, kuriai nuo gimimo diagnozuotas cerebrinis paralyžius, bendrauja socialinės erdvės „Facebook“ uždaroje grupėje, kuri ir vienija vaikus su negalia auginančius tėvus iš visos Lietuvos. Ji dažnai gali pasakyti, net ką jaučia jų vaikas vienu ar kitu momentu, kai pats vaikutis kalbėti, suprasti ar pasakyti negali. Savo pavyzdžiu parodos iniciatorė įrodo, kad sunki negalia ne kliūtis studijuoti, gyventi aktyvų pilnavertį gyvenimą – neįgaliųjų tėveliams ji motyvacijos, kurios taip trūksta sunkiu metu judėti pirmyn, įkvėpėja. Optimizmu trykštanti mergina kartą, 2016 m. birželio 15 d., nieko negalvodama parašė frazę: „Turime šypsotis, kasdien, kad ir kas nutiktų.“ Tai ir buvo paskata pradėti kelti besišypsančių ypatingų vaikų nuotraukas.
Pasimokykime iš jų
Nusistovėjusį sovietinį požiūrį, kad neįgaliųjų reikia vengti ar stebėti su gailesčiu, pakeitė begalinis tėvų noras parodyti, kad vaikai su negalia tokie patys, kaip ir kiti... „Kasmet birželio 15-ąją atsiųsti man vaikų šypsenas jau buvo tapę gražia tradicija. Ir grandinė ėmė dėliotis – mamos mestelėjo idėją, kad būtų smagu, jog tas šypsenas galėtų matyti daugiau žmonių... Taip gimė idėja surengti „Šypsenėlių“ parodą. Šia paroda norime šviesti visuomenę ir parodyti, kad iš tokių vaikų galima daug išmokti. Kad ir kaip sunku ar skauda ką, jie vis tiek šypsosi su tokiu gyvenimo džiaugsmu, ryžtu ir stiprybe, kad mums tik mokytis ir mokytis...“ – džiaugiasi parodos organizatorė.
Šypsenų virusas nesustos
„Prie to, kad šypsenų virusas nesustotų, kaip jau supratote, prisideda labai daug žmonių... Jie patys man rašo, skambina, klausia, kur šiuo metu yra paroda ir ar gali kažkuo padėti. Turbūt ypatingą ačiū turėčiau tarti vieno iš parodos modelio mamytei Editai, nes turbūt daugiausia prisideda prie nuotraukų transportavimo ir kitų organizacinių darbų, nors nė vienas, prisidedantis prie šito gražaus projekto, atlygio pinigine išraiška negauna... Na, nebent tik šypseną ir nuoširdų AČIŪ... Toliau šypsenų virusas planuoja aplankyti Klaipėdą, galbūt Vilnių ir kitus miestus. Kadangi laiko limito miestai neturi, kiek galime laikyti nuotraukas, tiesiog norisi, kad pamatytų kuo daugiau žmonių, tad ir nuotraukų keliavimas į kitus miestus iš anksto sunkiai nusakomas“, – planus dėsto V. Dulevičiūtė.
Autorės nuotrauka
