Reklama 2

Namus galima susikurti visur

Buvusi mažeikiškė Severija Buivydaitė – labai savita ir įdomi asmenybė. Žavi jos požiūris į gyvenimą, nuolatinis atsakymų ieškojimas į sudėtingus klausimus ir drąsa visada žiūrėti ir eiti tik pirmyn.

– Prisiminkite ką nors gražaus apie Mažeikius.

– Mažeikiai man visada buvo ir bus mano gimtasis miestas, labai brangus, į kurį visada norisi sugrįžti. Lankydama Lietuvą niekada neaplenkiu ir savo krašto, čia gi vis dar gyvena mano tėtis, krikšto mama su šeima, keletas draugų. Mažeikiai nuolatos keičiasi, labai gražėja, bet... žmonių vis mažiau. Savo „facebook“ paskyroje seku buvusios mokyklos naujienas, man visada labai smagu pasidžiaugti jaunosios kartos laimėjimais ir pasiekimais, aš visada sakiau, kad Mažeikiai išaugina protingas, pasauliui atviras ir kūrybingas asmenybes. Buitiniame miesto gyvenime didelių pasikeitimų nematau, man kartais žmonės atrodo labai pavargę ir neturintys motyvacijos, gal kiek piktoki. Atrodo tarsi visą laiką suktųsi tose pačiose naujienose – kaip Lietuvoje viskas negerai, kokia bloga valdžia, kiek nedaug pinigų. Bet kartais pamirštame būti dėkingi už tai, ką turime. Jūs neįsivaizduojate, kaip pasiilgstu savo darže augintų pomidorų ar braškių, kaip gera turėti savo kiemą, koks malonumas nuvažiuoti į kaimą. Gyvenimas tikrai ne rožinis, bet labai svarbu atrasti jame dalykų, už ką gali būti dėkingas.

– Kada ir kokios svajonės nuvedė į kitą šalį? Kokia viso to patirtis?

– Iš Lietuvos išvažiavau baigusi studijas su vizija pratęsti magistro studijas Jungtinėje Karalystėje. Su tuometiniu savo draugu rinkomės universitetus pagal aukštesnius reitingus ir taip gyvenimas mus nunešė vieniems metams į Mančesterį, kur buvome suplanavę metus pasidarbuoti, susitaupyti ir tada keltis į Lydso miestą. Planas dalinai pavyko. Draugas baigė magistro studijas, o aš sumąsčiau, kad gal man visai jų ir nereikia, nes nebuvau tikra, ko aš noriu. Metai Mančesteryje pralėkė labai greitai ir buvo gaila iš čia išvažiuoti. Sutikome tikrai įdomių žmonių, buvo pradėtas toks visiškai savarankiškas gyvenimas. Buvimas toli nuo šeimos ir nuo pažįstamos aplinkos mus užgrūdino labiau nei kas kitas. Man teko padirbėti kavinėje miesto centre. Kolektyvas pasitaikė tiesiog fantastiškas, labai susidraugavome, kartu leisdavome laiką ir po darbo valandų. Kolektyve dominavo britai, tad apie lietuvių kalbą teko šiek tiek pamiršti, lietuviškai kalbėdavome tik namuose arba su likusiais šeimos nariais ir draugais Lietuvoje. Ir tai buvo labai gerai, nes per metus anglų kalba tikrai patobulėjo, tad buvome pasiruošę toliau tęsti kelionę jau į Lydsą. Čia situacija buvo kiek kitokesnė. Pastebėjome, kad šiauriau žmonės šiek tiek uždaresni ir labiau nacionalistai, o ką jau kalbėti apie Jorkšyro akcentą, kai nelabai ką buvo galima suprasti kokias geras dvi savaites. Bet Lydsas yra kur kas kompaktiškesnis miestas, jame daugiau žalumos ir parkų. Gyvenome universitetinėje miesto dalyje, kur studentų koncentracija labai didelė, ten gyvenimas tiesiog verda dieną ir naktį, išskyrus rugpjūčio mėnesį, kai visi studentai atostogauja.

Tais metais sutikome daugiau lietuvaičių, keletą net prisiviliojome atvykti gyventi į Angliją. Pastebėjau, kad studentai Anglijoje sąmoningesni, tikriausiai tai lemia studijų kaina ir kokybė, niekas čia nenori praleidinėti paskaitų ar neatlikti namų darbų, nes nuo to blogiau tik pačiam studentui, todėl jaučiama didesnė atsakomybė. Bet linksminasi čia studentai irgi „atsakingai“. Taip jau susiklostė, kad mano draugas po studijų grįžo į Lietuvą, o aš likau Lydse. Tada prasidėjo kitokesnis gyvenimas. Sukūriau šeimą, pasikeitė draugų ratas. Gimus dukrytei, atsirado kitokios veiklos. Draugės pastūmėta ir įkalbėta nusprendėme atidaryti vaikų darželį. Pirminis planas buvo darželis tik lietuvaičiams, tačiau visa idėja išsiplėtė ir dabar tai daugiakultūrinis ekologiškas darželis, kuris turi lietuvišką prieskonį, nes įvairių tautų ir kultūrų vaikai sutartinai dainuoja „Du gaidelius“. Šiuo metu darželiui puikiai sekasi, praėjusiais metais buvome pripažinti pirmuoju ekologišką maistą ruošiančiu darželiu šalyje, o per trejus metus daželis užaugo dvigubai ir šiuo metu talpina apie 80 vaikų. Personalas taip pat daugiakultūrinis ir visiems puikiai pavyksta sutarti. Iš tikrųjų, buvo labai gaila palikti tokį susigyvenusį kolektyvą, tačiau gyvenime reikėjo naujų iššūkių.

– Ar jau galima sakyti, kad save atradote iš naujo?

– Manau, kad žmogus savęs ieško visą gyvenimą ir gal nebūtinai tai turi būti kažkokia viena sritis, kurioje tupėtum ištisus metus. Sako, kad žmonės nesikeičia, o aš pasakyčiau atvirkščiai – žmonės nuolatos keičiasi. Aišku, tie, kas keistis ir tobulėti trokšta bei nori. Žinau, kad mano darbas turi būti kūrybinis, esu gera idėjų vadovė, bet nelabai gera išpildytoja, tad man reikėtų dirbti komandoje. Man patinka bendrauti su žmonėmis, nesvarbu, ar tai kompanijų vadovai, ar tiesiog pakeleivis autobuse. Visi mes vienodi, tik su skirtingomis istorijomis. Prieš keletą metų pradėtos visažo studijos man labai padeda save „išsakyti“ kūrybinėje erdvėje, taip pat kasdien man leidžia susipažinti su vis naujais ir įdomiais žmonėmis.

– O kaip susiklostė šeimyninis gyvenimas?

– Šeimyninis gyvenimas nesusiklostė, kaip norėtųsi, bet ir vėl, nebūtinai tau žmogus skirtas visam gyvenimui, gal mano buvusio vyro misija buvo kitokia. Iš santykių labai daug išmokau ir esu labai dėkinga, kad tą žmogų sutikau savo gyvenime ir kad kartu susilaukėme dukters, tačiau atėjo toks laikas, kai kad ir ką bedarytume, kartu gyventi darėsi vis sunkiau. Manau, kad reikia išmokti žmones paleisti, kada tam ateina laikas, kada pamokos išmoktos ir galima tiesiog draugiškai pasukti skirtingais keliais. Aš jokiu būdu nesakau, kad skyrybos yra labai „fainas“ dalykas. Čia nori – vieną dieną tuokiesi, o jau kitą – gali skirtis. Ne, tai skaudus ir sunkus procesas, tačiau kartais neišvengiamas. Aš tik noriu pasakyti, kad nebūtina vienas kitam kapoti galvas. Patricios tėtis jau kone metus gyvena Maljorkoje, neseniai čia atskridome ir mes su Patricia. Man visada šita sala buvo magiška ir labai sava, nebuvo didelių dvejonių, ar reikėtų čia važiuoti, ar ne, juolab, kad labai svarbu, jog vaikas turėtų ir mamą, ir tėtį šalia. Nesvarbu, kad ne po vienu stogu.

– Papasakokite daugiau apie dabartines permainas.

– Balandžio devintą dieną su Patricia iš Lydso atvykome gyventi į Palmą Maljorką. Vėl viskas iš naujo, nors sala jau pažįstama ir nesame čia vienos, tačiau... Nemenkas iššūkis kurti gyvenimą naujoje šalyje. Dar pasakyti kažką apie ispanų būdą ir kasdienybę daug negaliu, bet šiandien labai gerai jaučiu jų norą padėti, draugiškumą ir tokį betarpiškumą, kad visiškai nesijaučiu čia ne sava. Labai labai gaila buvo palikti būrį draugų, tokių tikrų draugų, kokių per gyvenimą pasitaiko nelabai daug, bet tikiu, kad ryšį pavyks išlaikyti. Juk pasaulis darosi vis mažesnis ir mažesnis.

Šiuo metu didžiausia pramoga yra saulė ir jūra, laiko kelionėms dar greitai neatsiras, nes prioritetai dabar ne tie. Patricija nuo rugsėjo jau turėtų pradėti lankyti mokyklą, na, o aš intensyviai ieškausi darbo. Žinoma, buvo ir tokių žmonių, kurie sukiojo pirštą prie smilkinio sakydami, kad elgiuosi kvailai palikdama užtikrintą gyvenimą Angijoje, nors piniginiu atžvilgiu tai tikrai tiesa, bet niekada nebuvau ta, kuri gyvenime kažką darytų tik dėl finansinės naudos. Žinoma, stogo virš galvos reikia, pavalgyti irgi, bet dėl to nesigraužiu, nes žinau, kad visa tai turėsiu ir niekas to iš manęs neatims. O visa kita, tai tik priedas.

– Ar vizitai į namus retėja?

– Labai stengiuosi į Lietuvą grįžti keletą kartų per metus, Patricia aplanko senelius, draugus. Labiausiai patinka parvažiuoti rudenį, kada dar šilta, o rudeninės spalvos Lietuvoje yra gražiausios pasaulyje.

– Gyvenant kitoje kultūrinėje erdvėje galima daug pasisemti, pasimokyti ir tobulėti...

– Iš kiekvienos situacijos mes gyvenime mokomės, nėra blogų patirčių. Sakyčiau, kad Anglija mane išmokė diplomatijos, tolerancijos ir tokios vidinės motyvacijos, kad viskas yra įmanoma. O gal tai ne Anglija mane išmokė, gal tiesiog tie žmonės, kurie mane supo visą tą laiką? Man labai patiko šitos šalies daugialypiškumas, ji labai skirtinga, priklausomai nuo vietos. Anglų mandagumas, kuris pradžioje labai erzino, dabar bus labai pasiilgtas. Struktūra ir sistema visur labai išvystyta, žinai, kad, jei tau reikia, pagalba bus suteikta. Vien ką reiškia vaikų apsauga šioje šalyje, niekas negali praslysti pro akis ir tai visos visuomenės pareiga saugoti savo vaikus. Jei į darželį vaikas ateina su mėlyne neįprastoje vietoje arba nuolatos būna pavargęs, irzlus, tuoj pat keliami klausimai ir susisiekiama su vaikų apsaugos institucijomis. Niekas nesiekia bausti, o siekia išmokyti tėvus rūpintis ir mylėti savo atžalas. Man to labai trūksta Lietuvoje, kai tiek daug vaikų, tiesiog paliktų likimo valiai, ir visi užsimerkia prieš smurtą ir nepriežiūrą.

– Kaip iš arti atrodo „Brexit“ baubas? Gal Lietuvos žiniasklaida viską sutirština?

– „Brexit“ yra realus dalykas, bet ne toks jau baisus, kaip gali pasirodyti. Taip, sutinku, kad saugumo jausmas šiek tiek sušlubavo, bet gal panikuoti neverta. Ir šiaip. Na, jei mūsų ten niekas nebenorės, tai yra ir kitų vietų pasaulyje. Jungtinė Karalystė – ne vienintelė šalis.

– Ar ateityje yra vietos grįžimui į Lietuvą?

– Atvirai? Ne. Niekada nesakyk niekada, bet šiuo metu į Lietuvą grįžti neketinu. Mano namai ten, kur aš esu. Tai nėra kažkokia fizinė vieta, namus galima susikurti visur. Šiandien mano namai Palma, o kur bus rytoj?..

Vytas ALEKNAVIČIUS

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode