Reklama 2

Žemalės krašto partizanai

Rezistencinė kova, vykusi Mažeikių rajone baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir pokariu, neaplenkė ir Žemalės. Į kovą su sovietų okupantais stojo vietos gyventojai, nepagailėję savo gyvybių.

Išėjo į girią

Nuo Žemalės iki Sedos tęsiasi didelė Sedos giria. Viena jos dalis vadinama Žemalės mišku. Dar tebegriaudėjant Antrojo pasaulinio karo paskutiniams akordams, minėtoje girioje ėmė burtis prieš naują sovietų okupantą nusiteikę vyrai, tos valdžios paieškomi, taip pat vengiantys tarnauti sovietinėje kariuomenėje.

Su sovietų valdžia kovoti išėjo Pranas ir Algirdas Čaplinskai, Jonas Ulskis, Zigmas Gurauskas, Feliksas Gerulskis, Pranas ir Zigmas Krakauskai, Zigmas Klemenis, Jonas Riauka, Kazys Visockas ir kiti.

Alberto Jasmonto ir Prano Čaplinsko vadovaujami, Sedos girioje laikėsi būrys iki 60 žmonių. 1945 m. miško vyrai apšaudė karinį Tirkšlių aerodromą.

Tapo stribais

Dalis žemališkių, vengdami patekti į karo mėsmalę šturmuojant Rytprūsius ir Berlyną, įstojo į ,,liaudies gynėjų“, žmonių vadinamų stribais, gretas ir, vadovaujami NKVD-MGB čekistų, atsuko ginklus prieš savo brolius.

Žemalėje į stribus įstojo Edvardas Saltonas, Pranas Jerutis, žuvęs 1947 m., Izidorius Tiškus, Antanas Steponavičius, Juozas Vainutis, Simonas Šviesa, Kazys Žilinskas.

1946 m.žiemą kelyje Mažeikiai–Tirkšliai, ties taip tuomet vadinta Doubos pakalne, priešais Mažeikių kapines, buvo nukautas stribas E. Saltonas ir sužeistas saugumo leitenantas. Pastarasis nugabentas į ligoninę, o prie žuvusio Saltono stovėjo stribai, kad pro šalį važiuojantys nesustotų ir nežiūrėtų.

1948 m. vasario 14 d. vakare 15–20 ginkluotų vyrų būrys užpuolė Žemalės miestelį. Nusiaubė paštą, nutraukė telefono ryšį, sugadino telefono aparatą. Jie nukovė apylinkės pirmininką, deputatą Antaną Riauką, paėmė jo ir sūnaus komjaunuolio ginklus. Rekvizavo dalį jų turto, taip pat maistą iš saugumo agentų ,,Šarkino“ ir ,,Bijūnaitės“, sekusių partizano Felikso Gerulskio tėvus.

Iš ryto atvykę Mažeikių MGB-istai išsiaiškino, jog vienas iš tų ginkluotų vyrų buvo Feliksas Gerulskis, gim. 1923 m., bet užpuolikų jau ir pėdos buvo atšalusios.

Čaplinskų šeimos likimas

Montvydžių kaimo ūkininkas, Tirkšlių bažnyčios statybos rėmėjas Leonas Čaplinskas užaugino tris sūnus ir dukterį. Sūnus Pranas buvo suimtas. Pabėgęs iš kalėjimo, kartu su broliu Algirdu patraukė į mišką. Žemalės gyventojas A. G. prisimena, kaip sykį į jo namus užėjo P. Čaplinskas su būriu vyrų. Jie pasiėmė savo paliktą akordeoną ir grodami patraukė girion.

Senąjį L. Čaplinską sovietai ištrėmė į Komiją, ten jis ir mirė. Ūkyje apsigyveno giminaičiai Pociai. Jie augino partizano P. Čaplinsko sūnų Vytautą.

1945 m. birželio 25 d. Montvydžių kaime, prie Lazdausko sodybos, susišaudymo metu žuvo Algirdas Čaplinskas, gim. 1928 m. Jį užkasė Sedos girios pakraštyje. Vėliau palaidotas Renavo kapinėse, šalia motinos.

P. Čaplinskas, gim. 1912 m., patekęs rusams į nelaisvę, išvežtas į lagerį ir ten žuvo 1953 m. Jo likę sūnūs Vytautas gyveno Švenčionyse, o jaunesnysis Algirdas – Šerkšnėnuose, Mažeikių r.

Suėmė ir ištrėmė

Žemališkis miškininkas Pranas Krakauskas-Beržas, gim. 1925 m., 1944 m. įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę. Po Sedos mūšio pateko į filtracijos lagerį Rusijoje. Po 6 mėnesių paleistas, įstojo į P. Čaplinsko būrį. Suimtas su P. Čaplinsku. Jie kartu pabėgo iš Mažeikių NKVD. Lyg buvęs saugumo užverbuotas, tačiau jiems nedirbo, vėl išėjo į mišką. Vėliau suimtas, nuteistas 15 m. 1953 m. Intos lageryje mirė. Taip pat suimti ir nuteisti jo broliai Zigmas ir Alfonsas.

Juozas Ulskis-Daktaras, gim. 1923 m. Račių kaime, baigęs gimnazijos tris klases, vokietmečiu tarnavo pagalbinėje policijoje. Saugojo sandėlius ir patruliavo Žemalės miestelyje.

1945 m. sovietai išvežė Juozą į filtracijos lagerį. Iš ten jis pabėgo, o grįžęs papildė Alkos rinktinės partizanų gretas, buvo paskirtas propagandos skyriaus vadu. Vaikščiojo apsirengęs NKVD jaunesniojo leitenanto uniformą, nešiojo juodai arba raudonai dažytą barzdą. Buvo ginkluotas PPŠ automatu ir pistoletu ,,Parabelum“.

1947 m. rugpjūčio 16 d., kariuomenei ir stribams apsupus Gedučio sodybą Vadagių kaime, kautynių metu žuvo Alkos štabo vado pavaduotojas Bronius Gricius, o J. Ulskis buvo paimtas nelaisvėn. Juozą varinėjo po Židikų miestelį basomis kojomis su po kaklu parištais batais.

Nuteistas 25 m., kalėjo Permės lageriuose, vėliau Kazachstane, ten lageryje ir žuvo (nuskendo?..).

Juozo tėvas Jonas Ulskis, motina Vincenta Ulskienė, brolis Jonas ir sesuo Morta, Alkos štabo ryšininkė – Čigoniukė – visi buvo suimti ir nuteisti. Tėvas Jonas Ulskis mirė Taišeto invalidų namuose. Taip buvo sunaikinta dar viena graži Žemalės krašto ūkininko šeima.

Kazys Visockas, gim. 1900 m. Bukončių kaime, tarpukaryje tarnavo Lietuvos policijoje. Vedė žemališkę Šakytę. Žemalėje turėjo parduotuvę. 1941 m. Birželio sukilimo metu vadovavo Žemalės sukilėlių būriui.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, K. Visockas, apsiginklavęs automatu ir revolveriu, išėjo pas partizanus. Saugumo ministrui Bartašiūnui paskelbus pirmąją amnestiją, 1945 m. K. Visockas NKVD pridavė seną šautuvą ir prisiregistravo. Saugumas pradėjo jį verbuoti, ir Kazys, netekęs kantrybės, vėl pasitraukė į mišką.

Žuvo nuo smogikų rankos

1947 m. balandžio 12 d. pagal agento ,,Miškas“ (Grūstės kaimo malūne gyvenusio Strikaičio) pranešimą, prie Grūstės malūno užtvankos MGB 5-tos šaulių kuopos kareiviai surengė pasalą. Naktį ant malūno užtvankos pasirodė partizanai K. Visockas ir Martynas Kemtys. Kareiviai raketa apšvietė užtvanką ir pradėjo šaudyti. M. Kemtys šoko į vandenį, ir jam pavyko pasitraukti. K. Visockas atsišaudė, pramušė kareivio automato diską, bet pats buvo nukautas. Rastas išaušus rytui už 100 metrų upės vagoje. Buvo ginkluotas 14 šūvių pistoletu.

K. Visocko lavonas buvo numestas ant Sedos miestelio grindinio. Buvo atvežtas jo brolis atpažinti. K. Visocko kūnas užkastas nežinomoje vietoje. Brolis ištremtas į Sibirą. K. Visocko sūnus gyveno Mažeikiuose, duktė – Pavilnyje.

Kovotojo atminimas įamžintas Atminimo ženklu, pastatytu Vadagių kaime.

Jonas Riauka gimė 1915 m. Račių kaime. Atėjus sovietams, pasitraukė į mišką. Apie 1948 metus prisiglaudė Račių kaime, atokioje Krakienės sodyboje. Kartą užėjęs pas Krakienę sovietų aktyvistas, mokesčių rinkėjas Šablinskas išgirdo ant aukšto, virš lubų, kažką kalant. Palipo kopėčiomis pažiūrėti, kas ten kala, ir pajuto įremtą revolverį į tarpuakį. Šablinskas pamatė savo buvusį pažįstamą J. Riauką. Prisiekęs, jog Riaukos neišduos, Šablinskas buvo paleistas, tačiau kitą dieną, neišlaikiusi įtampos, sodybos šeimininkė pati nuėjo į Tirkšlių stribyną, pas jų vyresnįjį Kažukalovą, ir jam įskundė Riauką.

Tuoj atvykusi kariuomenė apsupo Krakienės sodybą ir liepė partizanui pasiduoti, bet J. Riauka pasirinko žūtį – šūviu sau į galvą. Partizanas buvo nuvežtas pas brolį Antaną Riauką atpažinti. Antanas savo brolį nuprausė ir pripažino.J. Riaukos kūnas buvo numestas prie Tirkšlių stribyno. Manoma, jog užkastas Tirkšlių žvyrduobėje.

Partizano atminimas įamžintas Atminimo ženklu Sedos girioje.

1951 metais Sedos girioje smogikų ,,Varnėno“ ir ,,Pelėdos“ buvo nušauti partizanai Adomas Akavickas-Šoferis, taip pat Liseckas ir Žilinskas.

Paskutinė Žemalės partizanė buvo Sofija Klemenienė, žuvusi 1954 m. Spurganų kaime, prie Kupliausko sodybos.

Albertas RUGINIS

Puslapį parengė Vaida GALDIKĖ

Nuotrauka iš Mažeikių muziejaus archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode