Reklama 2

Sugrįžimas

 

Vytas ALEKNAVIČIUS

Balandžio 10 d. Mažeikių muziejuje pristatyta tapybos paroda „Antano Lipskio (1917–2013) kūrybos palikimas Žemaitijai“.

Mažeikių muziejus ne pirmus metus bendradarbiauja su Žemaičių dailės muziejumi, keičiasi parodomis, leidiniais, šį kartą turime galimybę pasigrožėti puikaus dailininko, poeto, daktaro Antano Lipskio tapyba. Šis autorius išskirtinis ir artimas mums, nes gimė 1917 m. kovo 24 d. Čekų kaime, netoli Viekšnių, baigė Mažeikių Merkelio Račkausko gimnaziją. Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas ir Mažeikių muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris džiaugėsi, kad dailininko kūryba gali pasisvečiuoti gimtinėje.

Nors parodos pristatymo metu susirinko negausus būrelis žiūrovų, tačiau  įdomiai ir spalvingai dailininko asmenybę pristatė Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja Danutė Einikienė.

„Šimtmečiais žemaičiai kūrė, saugojo ir kaupė unikalų kūrybinį palikimą. Gimtosios žemės grožis, tampriai suaustas į tautines juostas, genties gyvybės medis, išlikęs kraičio skrynios tapytame ornamente, liaudies meistrų rankų išskaptuotas Rūpintojėlis, kasdien tebesirūpinantis visais, močiutės su meile išsiuvinėtas dobilėlio žiedelis – viskas iki smulkiausių detalių lieka tautos atminty. Ir ne tik – visas pasaulis žavisi žemaičių kūrybos lobynu, – sakė D. Einikienė. – Išeivijos dailininko dr. A. Lipskio dovana, priimta su meile ir pagarba, pagal paveldėjimo tradiciją priklauso Žemaitijai... Žemaičių dailės muziejaus rinkiniai papildyti 255 paveikslų kolekcija, skulptūromis, išleistomis penkiomis poezijos knygomis, įkvėpimo valandas menančiu dailininko molbertu, kitais asmeniniais daiktais.“ 

Pasak Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotojos, dailininkas augo ūkininkų šeimoje, kurioje kartu su basakoję vaikystę gražiose Ventos upės apylinkėse praleido dar du broliai – Jonas ir Simas – bei sesuo Morta. Mokslo kelią pradėjo tuometinėje Mažeikių valstybinėje gimnazijoje. Dėl pomėgio piešti jam dar gimnazijoje prilipo „dailininko“ pravardė. Nesvetimas buvo ir rašymas, Ventos pakrantėse išsibarstę liko poezijos posmai... Iš šeštosios gimnazijos klasės mokslų tęsti išvažiavo į Telšių kunigų seminariją. Kaip yra sakęs pats menininkas, seminarijoje žmogų formavo tvarka, darbas ir aukštos mūrų sienos, o joje praleisti metai išmokė mąstyti. 

Vėliau, po sovietų invazijos, 1940 m., Kaune pradėjo studijuoti mediciną. Po ketverių metų išvyko į Vokietiją, ten medicinos studijas tęsė Heidelberge, Ruprecht-Karls universitete. Baigė 1947 m., tame pačiame universitete įgijo medicinos daktaro laipsnį. 1949 m. persikėlė gyventi į JAV. Gyvenimas pasidalijo į dvi iš pirmo žvilgsnio kardinaliai priešingas dalis: žemiškąją – vertėsi privačia medicinos praktika, tai buvo darbas, kuriam reikėdavo atiduoti daug laiko ir energijos; kūrybinę – užsiėmė tapyba, kurios su užsidegimu mokėsi pas lietuvių dailininką profesorių Adomą Varną. Lengva nebuvo. Tik surengęs trečiąją personalinę parodą Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, „Draugo“ dienraštyje (1979 m. rugsėjo 22 d. numeryje) perskaitė poeto Kazio Bradūno pripažinimą, kad „...Antanas Lipskis yra jau pakankamai miklios spalvinės ir forminės technikos įsisavintojas. Atrodo, jau žinąs pakankamai dailės paslapčių ir pakankamai paaukojęs darbo valandų, kad toliau imtų rūpintis vien grynai savojo veido atradimu ir jo išryškinimu“.

Vidinis poreikis turtinti sielą ir kurti atvėrė duris į pasaulio muziejų sukauptus meno lobius. Keitėsi stilistinės raiškos, brendo naujos idėjos. Išgyventi vizualūs jausmai, išgryninti spalviniai jutikliai (atsirado pamėgta raudona spalva), kurie vis drąsiau atsispindėdavo kūrybinėse erdvėse. Ir didžioji meilė prancūzų dailininko Anri Matiso (1869–1954) kūrybai. Apie šį menininką, fovizmo srovės pradininką, A. Lipskis buvo surinkęs beveik viską, kas apie jį buvo rašoma. Išraiškingumas, prancūziškas grakštumas, netikėtos šviesų ir spalvų dermės spinduliuoja ir A. Lipskio kūryboje. 1983 m. išėjęs į pensiją, atsidėjo kūrybai.

A. Lipskis priklausė JAV Lietuvių rašytojų draugijai. Menininkas išleido penkias poezijos knygas: „Kai saulė liepė“ (1989 m.), „Rausvo dagio žiedas“ (1998 m.), „Žvilgsniai“ (1999 m.), „Eilės iš memuarų“ (2001 m.) ir „Mėlynoji delčia“ (2005 m.), paliko per 1500 paveikslų. Kūrybinių sumanymų nestokojo iki pat paskutiniųjų gyvenimo dienų. 2011 m. „Arkos“ galerijoje kartu su dar 15 dailininkų iš JAV dalyvavo parodoje „Lietuvai – su meile“. Paskutinė knyga – dailės albumas „Antanas Lipskis. Tapyba ir poezija“ – išleista taip pat 2011 m. Vilniuje. Albumui skirtus paveikslus autorius atrinko pats. 2013 m. ruošėsi kelionei į Lietuvą, Žemaičių dailės muziejų – Žemaitijos Versalį, kur planavo pats pristatyti visuomenei dovanotų kūrybos darbų parodą. Deja, nespėjo...

Žemaičių dailės muziejus dėkingas dailininko žmonai Aldonai Lipskis, kuriai teko įgyvendinti vyro sumanymą – kūrybos darbus parvežti ir dovanoti Lietuvai. Taip pat Aldonos broliui Leonidui Ragui (Ragauskui), žurnalistui Leonui Narbučiui ir gydytojui Jonui Ravickui. Daugiau kaip 10 metų užtruko, kol visas palikimas grįžo į Lietuvą.

Parodą galima aplankyti iki birželio 30 d.

Autoriaus nuotrauka

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode