Reklama 2

Leckavos Šv. Lauryno bažnyčia gyvuoja tikinčiųjų dėka

Keliskart sudegusi, bet iš naujo atstatyta Leckavos Šv. Lauryno bažnytėlė, sudegęs miestelis ir vėl pakilęs iš pelenų byloja, kad čia visada gyveno atkaklūs, darbštūs ir mylintys savo žemę žmonės. Nors dabar buvęs nemažas miestelis, turėjęs per tūkstantį gyventojų, sumenko, tikinčiųjų mažėja, vis dar atsiranda žmonių, palaikančių jo ir bažnyčios dvasią.

Atstatyta ne vieną kartą

Mažeikių krašto enciklopedijos duomenimis, Leckavos apylinkėse, Griežėje, 1622 m. buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. Griežėje buvo ir mokykla. Paaštrėjus religinei kovai, netrukus buvo pasirūpinta, kad Leckavoje katalikiškoji bendruomenė turėtų savo maldos namus. Žemaičių seniūno Liackio pastangomis 1630 m. (kitais duomenimis – 1637 m.) Leckavoje pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Jis pakvietė kunigą, kurį ir išlaikė. 1644 m., naktį į Verbų sekmadienį, bažnyčia sudegė. 1645 m. jos vietoje Liackis pastatė kitą, didesnę bažnyčią ir pakvietė du kunigus. Bažnyčia 1783 m. sudegė. 1785 m. Adomas Gurskis pastatė naują medinę Šv. Lauryno bažnyčią, kurią tik 1881 m. konsekravo vyskupas Beresnevičius. 1841 m. buvo Viekšnių filija, priklausė 1 valakas ir 6 margai žemės, kunigą išlaikė dvaras. Vėliau suteiktos parapijos teisės, priklausė Viekšnių dekanatui, 2237 katalikai. 1863 m. sukilimo metu Leckavos klebonas Petras Šemeta apkaltintas sukilimo palaikymu, suimtas ir nuo 1864 m. rugpjūčio 27 d. iki 1865 m. birželio 17 d. kalėjo Šiaulių kalėjime. Kadangi tardymo metu neįrodyta jo kaltė, buvo paleistas, tačiau pavesta policijai jį prižiūrėti ir daug metų išskaičiuoti už bausmę iš algos po 20 procentų.

Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia sudegė, išliko tik špitolė ir varpinė. Iš sudegusios Leckavos bažnyčios išgelbėta tik kraitinė skrynia su keliais bažnytiniais rūbais ir dalis liturginių indų.

Prašė perkelti pastatą

1952 m. pavasarį, baigęs Kauno kunigų seminariją, Pranas Venckus buvo paskirtas Leckavos bažnyčios klebonu. Špitolės patalpos buvo labai ankštos, per pamaldas daug žmonių stovėdavo prie durų. Kolūkio meistrai senajame šventoriuje iš lentų sukalė medinę pastogę, tad, kol būdavo gražus oras, šventadieniais pamaldos vykdavo šventoriuje. 1957 m. spalio 29 d., kaip bažnytinio komiteto pirmininkas, P. Venckus Mažeikių rajono vykdomojo komiteto pirmininkui pateikė prašymą Leckavos bažnytiniam komitetui leisti didesnę parapijos špitolės dalį (perpjovus) nukelti į šventoriaus ribas: iš šventoriaus pusės senoje vietoje paliekant butą klebonui gyventi ir iš šiaurės – sugriovus, rąstus ir stogą pervežti į šventoriaus ribas. Jau lapkričio 16 d. ant pareiškimo pasirašyta – neprieštaraujama, tačiau gruodžio 25 d. Mažeikių rajono DŽDT raštu naujos bažnyčios statyti neleidžiama. Pareikalauta, kad bažnytinis komitetas būtų užregistruotas apylinkėje ir susidėtų iš septynių asmenų. Klebonas surado septynis žmones, sutikusius priklausyti bažnytiniam komitetui, juos užregistravo apylinkės pirmininkas ir vėl iš naujo kreipėsi į rajono vadovus, paaiškindamas, jog norima tik perkelti bažnyčios pastatą, o ne statyti naują. Leckaviškių prašymui nepritarta. Matydamas, kad šis klausimas nesprendžiamas, P. Venckus kreipėsi į Religinių Reikalų Tarybą, kuri 1958 m. kovo 26 d. prašymą persiuntė rajono valdžiai, prašydama spręsti šį klausimą vietoje. Netrukus į Leckavą atvyko Religinių reikalų įgaliotinis Ruginis, kuris leido vykdyti planuojamus darbus. Teigiamai atsakė ir rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Markus, kuris leido esamą maldos namą perkelti į kitą vietą su sąlyga, jei minimiems statybos darbams nebus panaudota kolūkio darbo jėga.

Prisidėjo visi tikintieji

Darbai pradėti 1958 m. birželio 9 d. Kolūkio pirmininkas šiuos darbus trukdė, vieną kartą kviesdamas leckaviškius į šventovės statybos talką, kitą kartą neleisdamas susirinkusiems kolūkiečiams talkininkauti. Dalį medienos skyrė rajono valdžia, kitą dalį nupirko pats klebonas, leckaviškiai tremtiniai surinko apie 3 tūkst. rublių savo parapijos bažnyčiai. Iki rugpjūčio 9 d. jau buvo išlieti pamatai, pastatytos sienos ir laikinas stogas. Kiek vėliau gautas leidimas iš Mažeikių rajono statybos skyriaus Leckavoje statyti bažnyčią pagal projektą, kurį parengė Klaipėdoje dirbęs architektas A. Čepys, kilęs iš gretimos Pikelių parapijos. Šis projektas pataisytas: paplatintas prieangis ir padidinta zakristija. 1959 m. iš Tirkšlių miško sandėlio nupirkta 30 kub. metrų medžiagos, kuria apkaltos sienos iš lauko ir iš vidaus. Prie bažnyčios statybos prisidėjo visi parapijos tikintieji. Vien darbas kainavo 23 tūkst. rublių. Visi pinigai surinkti iš tikinčiųjų aukų.

Jau 1958 m. rugpjūčio 9 d. pats bažnyčios statinys buvo suręstas. Langus ir duris pagamino Mažeikių baldų dirbtuvės. Iš Mažeikių senosios bažnyčios (statytos 1905 m.) parvežtos stacijos ir centrinis altorius su visomis skulptūromis, o iš buvusios gimnazistų bažnytėlės – šoniniai altoriai, kurie buvo be paveikslų. Pinigais parėmė aplinkinės parapijos ir viskupija.

Leckavos bažnyčioje yra 1838 m. Rygoje C. F. Šurino perlietas ornamentuotas varpas, ant kurio išlietas ilgas lietuviškas įrašas. 1994 m. vasarą varpas vėl perplyšo.

Bažnyčios laukia dovana

2006 m. rugpjūčio 13 d., per Šv. Lauryno atlaidus, bažnyčios šventoriuje buvo pašventinas Popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui pastatytas paminklas-kryžius. Pašventino Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos vicedekanas Rimvydas Marozas, jam padėjo buvęs ilgametis Leckavos bažnyčios klebonas Pranas Venckus bei tuomet parapiją aptarnavęs kunigas Antanas Jurgaitis. Paminklo Jonui Pauliui II statytoja ir lėšų aukotoja – buvusi leckaviškė Irena Strakšienė ir jos vyras Algimantas. Jiedviem idėja pastatyti paminklą kilo todėl, kad galvojama, jog popiežiaus motina buvusi kilusi iš Leckavos.

Pagal leckaviškės Reginos Stonkuvienės eskizus buvo sukurtas atminimo medalis Žemaičių krikšto, Žalgirio mūšio 600 metų, Leckavos miestelio paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 350 metų ir Leckavos bažnyčios atstatymo 50 metų sukaktims pažymėti.

Leckavai jos šeima yra padovanojusi ir šv. Jokūbo skulptūrą, kuri pastatyta prie pagrindinių bažnyčios durų. Tokią pat šv. Lauryno skulptūrą padovanojo ir ilgametis Leckavos kultūros darbuotojas V. Šuliokas.

R. Stonkuvienei taip pat teko didžiulė garbė paruošti Šv. Lauryno parapijos vėliavos eskizą, skirtą dabar jau šventuoju paskelbto popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje 20-mečiui, o pritarimą, kad tokios vėliavos reikia Leckavos bažnyčiai, gavo iš a. a. kunigo A. Jurgaičio. Dabar vėliava saugoma Leckavoje, Šv. Lauryno bažnyčioje. Dizainas ir meninis sprendimas R. Stonkuvienės, pasiuvo ir apdailą atliko Laima Liaugminienė.

„Kadangi šiais metais visa Lietuva švenčia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, ypatingai noriu pasistengti ir padovanoti bažnyčiai savo darbą. Tebūnie tai paslaptis iki šv.Velykų dienos“, – „Būdui žemaičių“ sakė R. Stonkuvienė.

Rūpinasi pagal galimybes

„Mano rūpestis bažnyčia šiuo metu labiau individualus. Rūpinuosi pagal galimybes, kad bažnyčioje būtų atnaujintos procesijos vėliavos. Gerbiamo Šv. Lauryno bažnyčios kunigo Vytauto Dvaržeckio pavedimu, sekmadieniais skaitau Šventą Raštą, – pasakojo R. Stonkuvienė. – Kol dirbau Leckavos kultūros namuose kultūrinės veiklos organizatore, su bažnyčia bendraudavome betarpiškai ir nuolat. Buvo kartu rengiamos ir šventės, ir atlaidai. Man reikėdavo pasirūpinti skelbimais, kvietimais, rėmėjais skulptūroms, svarbių datų medaliais, vėliavoms ir kitais švenčių programos punktais. Klebonaujant a.a. kunigui A. Jurgaičiui dalyvavau bažnytinėje taryboje. Joje spręsdavome svarbesnius bažnyčiai klausimus. Rūpinomės, kaip galima būtų uždengti bažnyčios stogą, nes senasis buvo skylėtas ir tekėjo vanduo. Leckavos bendruomenė nerasdavo noro pagelbėti, todėl teko kreiptis į buvusį Mažeikių Šv. Jėzaus Širdies bažnyčios kleboną R. Marozą, kad pateiktų prašymą Šiaurės Vakarų Lietuvos vietos veiklos grupei dėl Europos Sąjungos paramos. Esu laiminga, kad projektas pasiekė galutinį tikslą – stogas uždengtas. Yra dar svajonių sutvarkyti vidų. Reikėtų kapitalinio remonto sienoms, langams, durims. Taip pat perdažyti vidų ir išorę. Gal kada nors tai taps realybe.“

R. Stonkuvienė apgailestavo, kad bažnyčioje lankosi labai mažas būrelis žmonių, gal kiek daugiau jų būna laidotuvių, metinių ir bažnytinių švenčių metu: „Bažnyčia galėtų auginti žmogui sparnus ir teikti dvasinės stiprybės, o dabar joje tik būrelis besimeldžiančių už leckaviškių atsivertimą. Kai širdyje nėra Dievo, nėra idealo, tai ir gyvenimas pralekiantis pro šalį: be širdies, be minties, be entuziazmo. Leckaviškiams norisi palinkėti atgimstančio pavasario laike ir sieloje. Būkite aktyvesni.“

Puslapį parengė Vaida GALDIKĖ

Algirdo Vilko nuotrauka

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode