Reklama 2

Prieš 70 metų Laižuvos apylinkėse irgi kovota

 

Mažeikiuose, buvusiame NKVD-MGB būstinės pastate, dabar įsikūrė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios parapijos namai. Čia teka ramus parapijos katalikų gyvenimas. Vienoje patalpoje Mažeikių muziejaus įkurta pokario kovų ekspozicija mena, jog šiame pastate buvo kankinami ir net žudomi Lietuvos žmonės, luošinami jų gyvenimai.

Prieš 70 metų, 1948 m. sausio 9–10 d. visi šio dviaukščio pastato kabinetai buvo užpildyti naujomis aukomis iš Laižuvos, Viekšnių, Auksodės, Dabikinės apylinkių. Suimta apie 60 išaiškintos pogrindinės organizacijos ,,Lietuvos demokratinės kovos sąjungos“ – Štabo 43 (LDKS-43) narių.

Padirbinėjo dokumentus

Organizaciją kūrė ir jai vadovavo Valentinas Valantinas-Velcius, gim. 1923 m. gruodžio 3 d. Skuode, batsiuvio šeimoje. Skuodo gimnazijoje baigė 6 klases, dalyvavo skautų veikloje. Dirbo Skuodo kooperatyve sąskaitininku.

1945 m., antrą kartą grįžus rusams, V. Valantinas, vengdamas tarnybos sovietinėje armijoje, įsidarbino Kretingos milicijos archyvo tvarkytoju. Drauge su Narmontu, dirbusiu Kretingos kariniame komisariate, parūpindavo pasus ir karinius bilietus pažįstamiems vyrams, vengiantiems tarnybos sovietinėje armijoje.

V. Valantino brolis Laurynas, gim. 1922 m., gyveno Klaipėdoje ir už dalyvavimą Lietuvos laisvės armijos (LLA) veikloje 1946 m. vasarą buvo suimtas.

     V. Valantinas buvo pasiųstas į Vilnių, į archyvarų kursus. Tiems reikalams gavo 1000 rublių. Jausdamas, jog už dokumentų padirbinėjimą gali nukentėti, į Skuodą nebegrįžo.

Subūrė pogrindinę organizaciją

1946 m. pradžioje V. Valantinas mokytojavo Vegerių pradinėje mokykloje, o nuo 1946 m. rugsėjo buvo Mažeikių apskrities Auksodės pradinės mokyklos vedėjas. Čia jis subūrė 20 žmonių pogrindinę organizaciją, o jau lapkričio 10 d. organizacijos susirinkime priėmė priesaiką ir pasirašė krauju kovoti dėl Tėvynės laisvės. Jaunuoliai pradėjo veikti. V. Valantinas su Albertu Gargasu iš Mažeikių komjaunimo komiteto patalpų išnešė radijo aparatą. Iš Švietimo skyriaus, padedant ir Antanui Dargiui, nakties metu rekvizavo rašomąją mašinėlę ,,Continental“. Ją paliko pas Žiogaičių kaimo gyventoją Joną Šimą. Pas jį laikė ir įsigytus ginklus. Antanas Dargis mašinėle rašė atsišaukimus ir įsakymus.Mažeikiai – miestas mažas, greit pasklido gandas apie dingusią mašinėlę.

     1947 m. kovo mėn. V. Valantinas perkeliamas dirbti į Dabikinės vaikų namus. Vaikų namų ūkvedžio pareigoms eiti pasikvietė ir A. Gargasą iš Auksodės. Čia toliau sparčiai plėtė organizaciją. Į ją įstojo vaikų namų direktorius Pilčiauskas, medicinos seselė Gindziulauskienė-Rūta, pas ją atgabenama rašomoji mašinėlė, ir Gindziulauskienė viską spausdino.

Vilniuje V. Valantinas per pažįstamą skuodiškį susisiekė su Žemaičių partizanų apygardos vadu Ivanausku-Vygandu, jau gyvenusiu Vilniuje, Ukmergės g. 50, ir jau buvusiu MGB agento Markulio įtakoje, jo kontroliuojamas. Tuo pačiu ir Štabas 43 pateko į Markulio pinkles.

Vaikų namų auklėtojas Antanas Kazlauskas keletą kartų vežė Ivanauskui maisto produktus ir nuotraukas dokumentams žmonių, esančių nelegalioje padėtyje. Ivanauskas žadėjo gauti pasus.

Mjr. Ivanauskas-Vygandas 1947 m. gruodžio 30 d. įsakymu Štabo 43 organizaciją priėmė į Alkos rinktinės sudėtį bataliono teisėmis. V. Valantiną paskyrė bataliono vadu. Dabikinėje lankėsi Ivanausko atstovas Adolfas Preibys-Aušra iš Skuodo. Jis atvežė instrukcijas. Galiausiai A. Kazlauskas pagal reikalavimą į Vilnių nuvežė organizacijos narių sąrašą, ir taip galutinai patekta į MGB pinkles.

Tuo pat metu V. Valantinas užmezgė ryšį su Mažeikių pogrindine organizacija „Sakalų štabas“, vadovaujama mokytojo Antano Čerkaso. Taip pat su MGB smogikų ,,Siaubo“ būriu, apsimetusiu Lietuvos partizanais, ir su Alkos štabo vado pavaduotojo Alberto Švažo grupe.

Tolesnė organizacijos veikla nutraukiama. 1948 m. sausio 9–10 dienomis prasidėjo organizacijos narių areštai. Suimta apie 60 organizacijos narių, tik vado V. Valentino suimti nesisekė.

Čekistai savo ataskaitose rašė, jog pas suimtuosius organizacijos narius rasti du kulkosvaidžiai, keturi automatai, aštuoni šautuvai, penki pistoletai, dveji žiūronai, viena raketinė, organizacijos štabo antspaudas, įvairūs dokumentai.

Sausio 9 d. rytą V. Valantinas, atėjęs į darbą vaikų namuose, koridoriuje išgirdo, kaip direktoriaus kabinete čekistas Žukovas klausinėjo, kur seselė Gindziulauskienė, ir, nieko nelaukęs, spruko lauk. Jį lydėjo saugumiečių šūviai. Sušaudytas lietpaltis ir nesunkiai sužeista koja. V. Valantinas atbėgo į Akmenės geležinkelio stotį, įšoko į prekinį traukinį ir atvyko į Mažeikius, į Matulionio gatvę, pas Sakalų štabo viršininką Antaną Čerkasą.

Yra gyvų liudininkų...

Dar yra gyvi to epizodo liudininkai Valė Bernatavičiutė, dabar gyvenanti Klaipėdoje, ir Vilniuje gyvenantis Alfonsas Vilimas. V. Bernatavičiutė prisimena, jog sužeistą V. Valantiną nuvedė pas Alfonso Vilimo tėvus į Vytauto gatvę. Jis kamarėlėje pragulėjo, kol sugijo koja. Buvo organizuotas jo išvykimas. Aprengtas juodais geležinkeliečio rūbais stovėjo prie traukinio Mažeikiai–Kaunas. Būrelis, vaizduodami flirtuojantį jaunimą, stebėjo jo įsėdimą į traukinį.

V. Valantinui pavyko įsidarbinti buhalteriu Ežerėlio durpyne, šalia Kauno. Iš čia jis parašė laišką tėvams į Skuodą. Pagal tą laišką saugumas susekė ir 1948 m. kovo 2 d. V. Valantinas buvo suimtas. Valtele keliamas per Nemuną, bandė bėgti, o gal ir pabėgo, nes, pagal Valės Kvedarienės prisiminimus, buvo suimtas Kaune. Su mažeikiškiu Kūno kultūros instituto studentu Beltiniu ėję į Metropolio restoraną. Prišoko iš Mažeikių atvykę saugumiečiai. Grumtynių metu pistoletu prakirto V. Valantinui galvą. Tardymai vyko Mažeikiuose.Visi Maskvos Ypatingojo pasitarimo („trofikos“) už akių nuteisti po 25, po 10 ar po 7 metus lagerio. Tik mokytoja Ona Virkutytė iš Milių kaimo, ryšininkė tarp V. Valantino ir Alberto Švažo, buvo užverbuota kaip kalėjimo kameros agentė. Už ,,gerą darbą“ po 11 mėnesių iš kalėjimo paleista.

     Tarp nuteistųjų buvo ir Auksodės kaimo grupės narys, Laižuvos milicininkas Česlovas Tiškus. Jis organizacijai pranešdavo apie saugumo numatomas operacijas. nuteistas 10 m., kalėjo Norilske.

     Ne visus pavyko suimti, pajutę pavojų iš saugumo akiračio dingo Jonas Šimas-Bijūnas, gim. 1890 m., Albertas Šiuryla ir Alfonsas Juodpusis, gim. 1926 m. Žiogaičiuose. Skirtingi jų likimai.

     Jonas Šimas, pajutęs areštus, pasitraukė iš namų ir slapstėsi artimose apylinkėse. 1948 m. rugsėjo 11 d. saugumo informatorius ,,Benis“ (Albinas Dargis iš Dargių kaimo) pranešė Laižuvos MGB poskyriui apie J. Šimo slėpimosi vietą. Poskyrio viršininkas Strigunas su stribų ir kareivių grupe nuvyko į Dargių kaimą, Žibiko vienkiemį. Supant sodybą, iš jos išbėgo J. Šimas į netoli esantį mišką ir buvo nukautas pasaloje buvusio stribo Ernaičio. Veronika Geležinienė, gim.1911 m., gyv. Mažeikiuose, Laisvės g. 7, 1998 m. balandžio 10 d. pasakojo, jog milicininkas Šeduikis sakęs, kad J. Šimas buvo atvežtas į Mažeikių KGB būstinės kiemą, įmestas į čia buvusį šulinį ir užpiltas kalkėmis.

     Išdaviko ,,Benio“ tėvai, nepaisant sūnaus ,,nuopelnų“, buvo ištremti į Irkutsko sr., Taišeto r., Suetichos gyvenvietę.

   A. Šuryla-Lokys pabėgo į Klaipėdą. Ten suimtas tik 1951 m. ir nuteistas 25 m. lagerio. Kalėjo Norilsko lageriuose.

     A. Juodpusis, gim. 1927 m. Žiogaičių kaime, bausmės išvengė. Apsigyvenęs Šiauliuose, sužinojo apie organizacijos narių areštus ir perėjo į nelegalią padėtį, slapstėsi. Legalizavosi 1953 m. ir jau nebebuvo teisiamas.

     Ne visi iš nuteistųjų organizacijos narių grįžo į Lietuvą. Dabikinės vaikų namų direktorius J. Pilčiauskas, gim. 1927 m. Lazdijų apskr., mirė Norilsko lageryje 1949 m. birželio 25 d.

     Domas Kiudulas-Šaka, gim. 1913 m. Akmenės vlsč., mirė Magadano lageryje 1949 m. vasario mėn.

     Vytautas Urvikis, gim. 1931 m. Viekšniuose, mirė 1949 m. balandžio 7 d. Maskvos persiuntimo punkto ligoninėje.

     Vytautas Kiela Zigfridas, gim. 1928 m. Kaune, mirė Dubrovlage 1955 m. gruodžio mėn.

Po 25 metus nuteisti štabo nariai: Albertas Gargasas-Šaras, gim. 1929 m. Argentinoje, gyveno Auksodės kaime, Antanas Kazlauskas-Jaunutis, gim. 1926 m. Viekšniuose, Domas Andrijaitis, gim. 1921 m. Akmenės vlsč., Mažeikių gimnazijos mokytojas,Bronius Karpavičius-Perkūnas, gim.1900 m. Tytuvėnų vls., Dabikinės vaikų namų buhalteris. Likusieji nuteisti po 10 ir 7 metus lagerio.

Nenurimo ir lageryje

Organizacijos vadovas V. Valantinas, kovingos dvasios žmogus, nuteistas 25 m., nenurimo ir lageryje. Kalėjo Norilske, Gorlago lageriuose. Po tenykščio lagerio sukilimo aktyvesni dalyviai išvežti į Kazachstaną, tarp jų ir V. Valantinas. Čia, Kengyro lageryje, V. Valantinas dalyvavo garsiajame kalinių sukilime 1954 m. Jis tęsėsi 40 dienų.

     Kengyro sukilimo dalyvis Stasys Mačiulis savo prisiminimuose rašė, jog V. Valantinas prižiūrėjo lagerio radijo mazgą. Su lenku ir rusu inžinieriais slapta pasigamino radijo aparatą ir sukilimo metu gaudė žinias iš laisvės.

Skuodiškis V. Valiušaitis prisiminė, jog Kengyro lageryje sukilimo metu jis su Valiumi budėjo prie lagerio vartų. Saugojo, kad išdavikai neperbėgtų į kariuomenės pusę.

Kitas sukilimo dalyvis Bronius Valaitis sukilimo 40-mečio proga 1994 m. poemoje ,,Kengyro sukilėliai“ prisiminė V. Valantiną kaip sukilimo vadą: „Lygia greta būrėsi šaunūs žemaitukai/Valio Valantino kantriai vedami/ Į tą patį tikslą ryžto jiems netrūko/Degė partizanų siela nerami“ (,,Laisvės kovų archyvas“, Nr. 35, p. 189).

Po sukilimo V. Valantinas nuvežtas į Vladimiro kalėjimą. Iš ten visiškai pašlijusios sveikatos tų pačių 1954 m. gruodžio mėn. išleistas į tremtį, nuvyko į Krasnojarsko kraštą, Jermakovsko rajoną pas ten 1949 m.ištremtus jo tėvus. Grįžęs į Lietuvą gyveno Klaipėdoje, vėliau Skuode, Skuodo globos namuose. Buvo paralyžiuotas. Ten ir mirė visų užmirštas 1997 m. vasario 17 d. Palaidotas Skuodo kapinėse. Ar yra dar kam pasirūpinti jo kapu?

Paminėti jubiliejai

2007 m. rugpjūčio 23 d. Mažeikių muziejuje paminėtas „Lietuvos demokratinės kovos sąjungos“ Štabo 43 buvusios veiklos 60-mečio jubiliejus. Po kilnojamosios parodos ,,Smurto kronika 1939–1941 m.“ atidarymo muziejininkas Algimantas Muturas išsamiai papasakojo apie LDKS Štabo 43 veiklą Auksodėje ir Dabikinėje.

Buvę organizacijos dalyviai dalijosi prisiminimais. Deja, jų tuomet jau bebuvo tik šeši, nors dar pilni optimizmo ir energijos: A. Dargis, P. Dargis, A. Gargasas, D. Mačius, A. Kazlauskas, A. Šiuryla.

Kada 2013 metais tame pačiame muziejuje minėjome organizacijos 65 metų sukaktį, jau gyvi tebuvo likę tik A. Gargasas, gyv. Telšiuose, ir D. Mačius, gyv. Mažeikiuose.

Organizacijos 70-mečio paminėjimo nebesulaukė nė vienas iš šių Tėvynės meile plakusių širdžių. Liko tik sektinas Tėvynės meilės pavyzdys ir kovotojų vaikų, vaikaičių ir provaikaičių pasididžiavimas savo senoliais, kovojusiais su okupantu.

Albertas RUGINIS

Puslapį parengė Vaida GALDIKĖ

    

    

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode