Mažeikių lopšelis-darželis „Delfinas“ prasidėjus mokslo metams planuojant veiklas, vienu svarbiausiu prioritetu pasirinko kalbą bei, švęsdami Lietuvos nepriklausomybės 100-metį, surengė ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo pedagogų rajoninę metodinę-praktinę konferenciją „Lietuvių kalbos garbinga praeitis ir gyva dabartis“.
Į įstaigą atvykę konferencijos svečiai galėjo pasidžiaugti jaunų, veržlių, iniciatyvių tėvelių surengta paroda „Tautiniai aksesuarai mažiesiems“. Tėvelių darbų parodoje – beribė vaizduotė ir išradingumas. Mergaitėms jie siūlė pasipuošti spalvotais karoliais ir apyrankėmis, plaukuose segėti trispalvių gėlių segtukus, ant riešų mūvėti megztas riešines. Berniukai galėjo pasipuošti tautinėmis juostomis, trispalvėmis peteliškėmis, mūvėti šiltomis megztomis kojinėmis...
Konferencijos pradžioje dalyviai stebėjo praktinę veiklą „Esam mes žemaitee“, kurią parengė Mažeikių lopšelio-darželio „Delfinas“ meninio ugdymo pedagogė metodininkė Vida Butienė.Su didžiausiu malonumu vaikai, kurie tik pradeda kūrybingą pažintį su valstybe, jos istorija, tradicijomis ir pilietiškumu, buvo pasipuošę vaikams skirtais J. Statkevičiaus tautiniais kostiumais, atitinkančiais Žemaitijos regiono spalvas ir tradicijas. Ugdytiniai kartu su pedagogais atliko žemaičių krašto dainas, kvietė žiūrovus į „Mėiguoniū dvarā“, visus ramino žemaičių krašto lopšine. Smulkiąja tautosaka mokė velnią įlįsti į skrynelę, skaičiavo linksmosios šarkelės-varnelės vaikelius, smagiai grojo liaudiškais ritminiais muzikos instrumentais, trankiai kilnojo kojas sukdami žemaičių krašto polką. Auklėtojos pačius gražiausius žodžius skyrė Žemaitijos kraštui, jo kalnams ir gojeliams, srauniajai mūsų upelei Ventai. Skambėjo pedagogių dueto atliekama V. Klovos daina „Tylūs, tylūs vakarelee“. Vaikai linkėjo Lietuvai amžinai gyvuoti, dovanojo jai savo šypsenas ir gerą nuotaiką. Patys svarbiausi, iškiliausi ir gražiausi žodžiai, kuriuos mes tariame kasdien, skambėjo iš vaikų lūpų. Programos pabaigoje meninio ugdymo pedagogė pakvietė visus žemaičius sustoti į didelį būrį, broliškai paduoti vienas kitam ranką ir nusilenkti Žemaitijai, jos kalbai ir žmonėms.
Konferencijos dalyvių dėmesį prikaustė konferencijos svečias, pranešėjas – kalbininkas, docentas, humanitarinių mokslų daktaras, Šiaulių universiteto studijų prorektorius Juozas Pabrėža. Pranešime „Lietuvių kalbos garbinga praeitis ir gyva dabartis“ nuskambėjo, jog kalba ir jos tarmės yra didelė tautos vertybė, kuri labai svarbi valstybei ir kiekvienam žmogui atskirai. Žemaičių tarmė yra mūsų tėvų ir senelių palikimas, kurį turime išsaugoti vien iš pagarbos ir meilės savo protėviams. Ypač svarbi tarmės reikšmė vaikams. Tai neišsenkantis šaltinis bendrinei kalbai tobulinti, žodynui gausinti. Kalbėdami tarmiškai, žmonės pagyvina kalbą. Garbingas svečias pristatė savo naujausią knygą „Žemaičių kalba ir gramatika“ – „daug metų brandintą mintį kiek įmanoma paprasčiau, suprantamiau ir prieinamiau aprašyti žemaičių kalbą, jos išskirtinumą“. Anot leidinio autoriaus, „ir pasauliui, ir aplinkiniams, ir artimiesiems, ir patys sau būsime įdomesni, prasmingesni ir šiltesni, bet ne standartiniu vienodumu, o kaip tik savitu skirtingumu. Mums, žemaičiams, vienas iš tokių pamatinių to skirtingumo akmenų (žemaitiškai – kūlių) yra gyva ir savita žemaičių kalba, jos nuostabios tarmės ir daugybė spalvingų šnektų šnektelių“. J. Pabrėža viliasi, kad „ši knyga padės pakelti žemaičių kalbos kultūrą, išsaugoti jos savastį, paryškinti ir priminti tos kalbos stiprumą, gyvybingumą, unikalumą“. Šią mokslo monografiją kiekvienas konferencijos dalyvis galėjo įsigyti su autoriaus linkėjimais ir autografu.
Mažeikių muziejaus edukacines veiklas pristatė fondo muziejininkė Jūratė Miliauskytė.
Konferencijos dalyviai taip pat aktyviai dalijosi gerąja darbo patirtimi. Mažeikių lopšelio-darželio „Žilvitis“ logopedė metodininkė Irena Pocevičiūtė pristatė, kaip žemaičių tarmė puoselėjama jų įstaigoje.
Lopšelio-darželio „Delfinas“ direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Gražienė pristatė vykdytą projektą „100 gražiausių žodžių Lietuvai“. Pokalbių su vaikais metu kilo klausimai: ,,Kokius gražiausius žodžius aš asmeniškai galėčiau skirti Lietuvai artėjančio šimtmečio proga, ką man pirmiausia reiškia žodis LIETUVA.“ Taip atsirado vaikų darbai, kuriuose jie rinko ir surašė gražiausius, reikšmingiausius žodžius Lietuvai. Į projektinę veiklą aktyviai įsitraukė tėvai, seneliai, įstaigos darbuotojai. Vėliau mažieji „žurnalistai“ dirbdami grupėse išrinko šimtą pačių svarbiausių žodžių. Tuomet ir kilo idėja vieną iš įstaigos sienų papuošti kolektyviniu bendruomenės darbu. Bendra kūrybinė veikla siekiant rezultato labai suvienijo vaikus, tėvus ir darbuotojus, suteikė kūrybinio džiaugsmo. Rezultatai ir nustebino, ir pradžiugino. Gražiausi lietuviški žodžiai išsirikiavo šitaip: Lietuva, Tėvynė, Laisvė, Vienybė, Garbė, Mama, Saulė, Meilė ir t. t. Taigi bendruomenės nariams, turbūt kaip ir kiekvienam lietuviui, šie žodžiai ne tik gražiausiai skambantys, bet ir svarbūs, susiję su kiekvieno iš mūsų ir visos tautos savastimi. Ne veltui M. Daukša kalbos išaukštinimui „Postilėje“ skiria pakiliausias eilutes, kurios skamba tarsi eilėraštis: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausiai išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę...“
Jolanta GRAŽIENĖ
L.-d. „Delfinas“ direktoriaus pavaduotoja ugdymui
