Gražina VERŠINSKIENĖ
Lietuvos politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkui, Laisvės kovų dalyviui, Mažeikių rajono savivaldybės garbės piliečiui Albertui Ruginiui Lietuvos valstybės šimtmetis – nepakartojama šventė. Jis aiškiai mena tuos laikus, kai už dalyvavimą pogrindžio organizacijoje, agitavimą prieš sovietų valdžią gražiausius jaunystės metus teko praleisti šaltuose lagerio barakuose.
Apie savo įvertinimus nelinkęs kabėti A. Ruginis iki šiol nesėdi be veiklos – užrašo atsiminimus, ieško partizanų žūties vietų ir jas įamžina. Dirbo ir tebedirba nelaukdamas pagyrų ir įvertinimų, tačiau jo darbas neliko nepastebėtas – jis apdovanotas Tremtinių sąjungos medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, o Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija apdovanojo „Vilties žvaigžde“.
– Jūs gimėte prieškariu, 1931-aisiais. Gyvenote Mažeikių užmiesčio nedidelėje trobelėje. Kaip sėmėtės žinių?
– Didelę įtaką turėjo tėvas, nors caro laikais jis baigė tik dvi klases, bet buvo apsišvietęs, turėjo daug knygų. Kai paaugau, buvo ir man ką paskaityti. Pradinių žinių įgijau mokykloje – dabartinėje Gedimino gatvėje veikė taip vadinama Klemenių mokykla, kurią kartu su aplinkinių kaimų vaikais ir pradėjau lankyti. Atmintin įstrigo pagarba kiekvienam tikėjimui. Mūsų mokykloje mokėsi ir rusų kolonijos, kuri buvo įsikūrusi Kalnėnuose, vaikai. Kartą per savaitę tikybos pamokų dėstyti ateidavo klebonas – tada rusų vaikai futbolą spardydavo, kai ateidavo popas – mums laisva. Taip jau atsitiko, kad karo metais mokyklą nušlavė ant jos kritusi bomba.
– Kaip pasikeitė mokslas, kai prasidėjo okupacija?
– Antano Smetonos laikais mūsų mokykloje garbingoje vietoje kabėjo kryžius, J. Basanavičiaus portretas. Menu, 1940 m., kai atėjo rusai, naujais mokslo metais susirinkę į klases žiūrime, kad vietoj mūsų relikvijų pakabintas Stalino portretas. Ir tai ne vienintelė staigmena – susodina mokytoja į suolus, verčiame vieną po kito elementoriaus puslapius – vienur liepia užbraukti kai kuriuos žodžius, kitur išplėšti lapus.
– Tik pradėjęs 1945 m. lankyti gimnaziją Jūs su bendraminčiais, priešindamiesi okupantams, įkūrėte organizaciją. Iš kur ta patriotizmo dvasia?
– Vokiečių laikais kartu su manimi mokėsi mokytojos Virkutienės sūnus, kuris turėjo daug A. Smetonos laikų žurnalų: „Karį“, „Trimitą“, „Skautų aidą“. Turėdamas laiko parsinešęs skaitydavau juos, perskaičiau kokių 10 metų žurnalus. Nors buvau tik vienuolikmetis, bet buvo įdomu, o ten daug patriotizmo dvasios radau. Susirinkę į gimnaziją, stengėmės tęsti tradiciją – pamokas pradėti malda – tad, kol mokytojo klasėje dar nebuvo, vienas aktyvesnis tuoj davė komandą: „Na, vyrukai, maldą.“ Mes taip kokią savaitę kalbėjom, kol mūsų nepagavo ir nesudrausmino. Rusenantis patriotizmas bei neapykanta okupantams skatino veikti – susibūrėme į slaptą organizaciją, kuri ne tik kalbėjo, bet ir veikė – spausdindavome proklamacijas, jas mėtydavome mieste, paskui įsigijome ginklų. Po dvejų metų prie mano, Alksnio (A. Ruginio slapyvardis, – aut. past.), vadovaujamos pogrindinės organizacijos prisijungė viena klase žemiau besimokančių gimnazistų grupė, kuriai vadovavo Jonas Kairys, ir pasivadinome „Rusenantis Aukuras“.
– Minėjote, kad klasėje tebuvo tik du komjaunuoliai. Kaip reagavote, kai juos paskyrė vadovauti klasei?
– Mes buvome maištingos sielos, todėl piktinomės, kad klasės seniūnu ir pavaduotoju auklėtojas Rozenbergas paskyrė vienintelius klasėje buvusius komjaunuolius. Mes, pogrindinės organizacijos nariai, ėmėmės iniciatyvos pakeisti seniūną, tad aš, kaip šios organizacijos pirmininkas, auklėtojui pareiškiau, kad norime patys išsirinkti seniūną. Jis pritarė mūsų entuziazmui, draugai pasiūlė mane – taip ir tapau seniūnu. Vienbalsiai, tik komjaunuoliai Balsiai buvo prieš. Pavaduotoju išsirinkome mūsų organizacijos pavaduotoją. Apsidžiaugėme – mūsų slapta organizacija ėmė vadovauti klasei. Beje, per tą savo maištingą dvasią teko ir antramečiauti – nutarėme nesimokyti rusų k., gavau pataisą, bet ir jos neišlaikiau, nes nesimokiau.
– O kas jūsų galvelėse kirbėjo, kai ginklavotės?
– Buvo prasidėję trėmimai, laukėme karo pradžios. Matėme, kaip 1941 m. vyko sukilimas, kaip partizanai ėjo iškėlę trispalves. Tai ir mes planavome dar kulkosvaidį įsigyti, buvome numatę, kur įsikursime. O įsirengti planavome dabartinio pašto trečiajame aukšte, kur gyveno vienas mūsų organizacijos narys, jo langai kaip tik į Vasario 16-osios gatvę, matėsi geležinkelio stotis. Buvome nutarę, jei prasidės karas, čia atsinešime kulkosvaidį ir kontroliuosime šią gatvę.
– Baigęs tris gimnazijos klases, perėjote į vakarinį skyrių, bet patriotizmo dvasia neapleido...
– Tėvas buvo kriaučius, tačiau sovietai nebeleido laisvai siūti ir vertė eiti į artelę – tada jis įsidarbino sargu muziejuje, bet ir toliau vertėsi šiuo amatu, o už jį muziejuje sargavau aš, todėl perėjau į vakarinę mokyklą.
Prisimenu, mokykloje dažnai valandai ar dviem pradingdavo elektra, mokytojai mokytojų kambary, o mes tamsoje susėdę partizanų dainas traukiame. Jų mus, miesčionis, kaimiečiai mokslo draugai išmokė, mat jie susitikdavo su partizanais. Nepamiršiu Turgaus aikštėje matyto vaizdo, kai, pamatęs susibūrusią minią, alkūnėmis prasiyriau, o ten – numesti penki baisiai subjauroti lavonai. Net pusmetį pašokdavau iš miego. Nuo to laiko stengdavausi apeiti tokias susibūrimo vietas. Krautuvėse nieko nebuvo galima gauti, prie duonos naktimis stovėdavome eilėje, naktį siautėjo plėšikai. Visa tai ir formavo požiūrį į okupantus.
– 1949 m. sargaudamas sulaukėte nekviestų svečių, kurie liepė užrakinti muziejų ir eiti su jais...
– Be mūsų pogrindinės organizacijos, gimnazijoje veikė ir Jaunųjų Lietuvos partizanų partija, kurie prieš komjaunimo suvažiavimą salėje pakabino Lietuvos trispalvių girliandą, likusią paslėptą iš A. Smetonos laikų. Valstybinė saugumo ministerija tada jau įnirtingai puolė ieškoti kaltininkų, juos susekė ir suėmė, vienas iš jų neatlaikęs kankinimų išdavė mano pavaduotoją. Po dviejų savaičių suėmė ir kitus pogrindininkus, tarp jų ir mane. Surakintą parvarė į namus, atliko kratą – rado ginklų, šovinių. Savaitei uždarė saugumo būstinėje (pastate J. Basanavičiaus gatvėje, priešais bažnyčią), čia vyko tardymai, kurių metu spardė, mušė, nors mes dar nebuvome spėję ką nors daugiau nuveikti, mane kaltino sovietinės tėvynės išdavimu. Vėliau perkėlė į vidaus reikalų kalėjimą, kuris buvo dabartinio Savivaldybės pastato rūsiuose. Iš Mažeikių pervežė į Šiaulių kalėjimą, vėliau kalėjau Vilniuje, Lukiškėse. Teismas vyko už akių Maskvoje, nuteisė septyneriems metams ir išvežė į Intos (Komija) lagerį.
– Minėjote, kad buvote silpnos sveikatos, menkas vyrukas. Kokius darbus Jums skyrė dirbti lageryje?
– Iš pradžių dirbau anglies kasyklos paviršiuje – pats liesas, drabužiai valdiški ir menki, vėjas kiaurai traukia. Ar lietus, ar speigas – tu lauke, lauki darbo pabaigos, kada parves į barakus, o jie už kelių kilometrų, kol dar sargybiniai su šautuvais stumdydami ir šunimis pjudydami parvaro. Grįžti vos gyvas, o galvoje kirba, kaip rytoj vėl reikės eiti, ar nesušalsiu. Vienam bičiuliui patarus užsirašiau į šachtą, ten bent vėjai nepučia, nors tamsu, oro trūksta. Be to, dirbti čia buvo pavojinga, mat bet kada šachta galėjo įgriūti ir mus palaidoti gyvus. Naktį net sapnuodavai, kad griūva ant tavęs.
– Anglies kasyklose išdirbote devynis mėnesius. Kaip Jūsų gyvenimas pasikeitė vėliau?
– Jei dar kiek ilgiau, būčiau nusibaigęs – taip išsekau. Tai matydamas anykštėnas Papievis pasisiūlė padėti ir pažadėjo įtaisyti į lengvą darbą. Sužinojęs, kad gaunu siuntinių iš namiškių, patarė dalį lašinių parduoti, nors pinigų ten laikyti negalėdavo, bet juodoji rinka veikė. Taigi, vieną vakarą kartu su Papieviu nueiname pas techninės kontrolės skyriaus viršininką (jis irgi kalinys). Papievis po čiužiniu pakiša pinigus, į spintelę krauna lašinius, o viršininkas manęs tik pasiteiravo, ar moku rusiškai skaityti ir rašyti. Išėjome ir nesupratau – gausiu aš tą lengvesnį darbą ar ne. Kitą dieną visą brigadą išvaro į šachtą, o man liepia pasilikti. Iškeliauju su kita brigada – „mandras“, esu jau „ponų“ brigadoje. Šalti nebereikia, atskira patalpa, žiūriu, kad galima ir arbatos išsivirti. Mane pasiunčia prie suverstų anglies kalnų stebėti jų temperatūrą, surašau rodmenis ir visą dieną laisvas bimbinėju. Jėzus Marija, pagalvojau – aš tiek sunkiai dirbau, vos gyvas beišlįsdavau iš šachtos, o dabar... atsigavau. Stalinui mirus, visiems, kurie suėmimo metu buvo nepilnamečiai, paskelbė amnestiją, visus grupėmis išleidžia, o manęs ne – pradėjau skundus rašyti. Pagaliau prieš pat Naujuosius, 1954-ųjų gruodį, paleidžia ir mane.
– Penkeri su puse metų lageryje, galima sakyti, jie išbraukti iš Jūsų gyvenimo. Ar buvo kokių šviesesnių dienų ten?
– Ironiška, nors apie 3 km varydavo buožėmis daužydami, šunimis pjudydami, bet su maršu mus išleisdavo. Buvo susikūrusi agitbrigada, kurios pasirodymus stebėdavome, laukdavome kino seansų, veikė biblioteka, kurioje buvo rusiškos knygos, vėliau mums atsiųsdavo lietuviškų. Kai jau dirbau laisviau, iš namų atsiuntė dažų, pradėjau piešti, rašyti. Širdį pamalonindavo valgyklos salėje vykdavę koncertai, o jie buvo geri, nes buvo suvežti iš visos Rusijos ne tik mokslininkai, profesoriai, akademikai ir pan., bet ir dainininkai, tarp jų ir Pečkovskis iš Marijos operos ir baleto teatro. Net dabar jaudulys ima – kai jis užtraukdavo, skleisdavosi net barako langai. Lageryje sutikau labai daug įdomių asmenybių – inteligentų, idealistų, patriotų.
– Dar besimokydamas Mažeikių gimnazijoje neblogai piešėte, net likimą norėjote sieti su šiuo pomėgiu – baigęs keturias gimnazijos klases, ruošėtės stoti į Kauno dailės technikumą, bet sukliudė tremtis. Ar šis pomėgis buvo naudingas lageryje?
– Lageryje, kaip jau minėjau, rodydavo kino filmus, tačiau brigadai atnešdavo tik po 10 ar 15 bilietų – neužtekdavo. Žiūriu, kad jie panašūs į mano sąsiuvinio viršelį – ir spalva, ir popieriumi. Susikarpiau aš jį, į rankas pasiėmiau plunksną ir kruopščiai išvedžiojau visą tekstą, net antspaudą nupiešiau, o gale ir rusiškai mažom raidėm sakinį „Bilietus padirbinėti draudžiama“ užrašiau. Ilgai su draugais lyginome, kol išdrįsau juo nešinas eiti į kino seansą. Pasisekė, tad ir draugams jau ėmiausi dirbti. Pamatęs, kad klostosi gerai, pradėjau daryti ne taip kruopščiai, o kontrolieriai, norėdami užsidirbti, nenuplėštus bilietus kišdavosi į kišenes, juos vėliau vėl parduodavo. Jų kišenėje nugulė ir mano klastotė. Vieną vakarą žiūriu – parbėga vienas ir šaukia: „Albertai, pagavo!“, bet manęs neišdavė. Išsigandau, tai visus paruoštus bilietus švist į krosnį, taip ir baigėsi mano padirbinėjimai.
– Aplankęs brolį, kuris tarnavo kariuomenėje, darbo batalione Vyšnij Voločioke (Rusija), grįžote namo. Kaip sekėsi rasti darbą?
– Grįžęs į Mažeikius dirbau įvairius darbus – Kelių valdyboje kroviau žvyrą į savivarčius, motoristu, įvairius sezoninius darbus, piešdavau iškabas. Visur dirbau stropiai, sąžiningai, baigiau vakarinę mokyklą. Mane, kaip gerą darbuotoją, rekomendavo į besikuriančią Mažeikiuose veislininkystės stotį, kur dirbau laboratorijos vedėju. Nutariau su šiuo darbu sieti savo likimą, tad įstojau į Veterinarijos akademiją, kur įgijau zootechniko specialybę. Buvau geras darbuotojas, tad Žemės ūkio ministerija išsiuntė į parodą Maskvoje. Tiesa, ten buvo nesusipratimų ir viešbutyje, ir kursuose – mat vienas skaičius pase rodė, kad aš politinis kalinys. Teko ilgai įrodinėti, kaip čia patekau. Beje, Veislininkystės stotyje buvome susirinkę tokie, kurie nė vienas nebuvome nei komjaunuoliai, nei partiniai. Vykdomasis komitetas iš aukštesnės valdžios buvo gavęs perspėjimą, kodėl Mažeikių veislininkystės stoties darbuotojai, net direktorius Gedgaudas, vyr. zootechnikė Šopienė, vyr. buhalteris Vitkus nepartiniai. Dauguma mano kolegų, dirbusių čia – buvę tremtiniai, bet mes dirbome labai gerai, net Respublikoje pagal veiklos rodiklius buvome užėmę pirmąją vietą, gavome ir nemažą premiją. Šiam darbui likau ištikimas iki pensijos.
– Jūs ramiai ir sąžiningai dirbote. Ar nebuvo provokatorių Jūsų gyvenime?
– Mus, patriotus, čia suėmė ir ištrėmė į šaltį, įkinkė į katorginį darbą, bet lageryje patriotizmas sustiprėjo dešimt kartų daugiau. Ne išmušė, o dar įmušė. Parvažiavęs stengiausi tyliai gyventi, nors prie taurelės kartais užtraukdavau lagerio dainas. Saugumas mus sekė, bet neturėjo, prie ko prikibti. Kitus verbuodavo dirbti, o pas mane siuntė provokatorius. Kartą grįžusį iš darbo mane aplankė jaunas linksmas vyrukas, kuris sakė kartu su manimi buvęs Intos lageryje, bet matau, kad niekaip nerandame bendrų pažįstamų. Ilgai apie tremtį nekalbėdamas, kad neišsiduotų, greitai nukreipė kalbą nuo lagerio, ėmė mane provokuoti bei kurstyti, kad reikia kažko imtis. Žinoma, jį perkandau, sakau: „Ai, pusšeštų metų atpyliau, tai tikrai nebesiimsiu.“ Po kurio laiko kitas atėjo, tada jau greičiau susigaudžiau.
– Meilę Lietuvai buvote giliai paslėpęs širdyje, kad vėl neatsidurtumėte ten, kur buvote. Kaip sutikote žinią, kad Lietuva atgavo nepriklausomybę?
– Tuo metu jau dirbau sėklintoju, tad, nors laiko ir nedaug turėjau, užbėgdavau į Sąjūdžio būstinę, pasiimdavau medžiagą, įvairius straipsnius ir išvežiodavau žmonėms į kaimus – variau agitaciją. Net susipykti tekdavo, jei pažiūros susikirsdavo. Prasidėjus Atgimimui, buvau vienas iš iniciatorių kuriant Lietuvos politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyrių. Tapau jos tarybos nariu, o vėliau ir iki šiol skyriaus pirmininku, be to, priklausau Lietuvos politinių kalinių sąjungos tarybai, esu Tremtinių bendrijos garbės narys. Man pagrindinė lietuvių tautos šventė – Vasario 16-oji. Ją visada sutinku su vėliava. Ypač pakiliomis nuotaikomis pasitinku Lietuvos šimtmetį, svarbiausia, kad tik karo nebūtų, visa kita įsilinguos – pasaulis keičiasi, tai ir mes keičiamės.
– Sakėte sirgote vaikystėje, sveikata negalėjote pasigirti ir jaunystėje, jos nepridėjo ir lageris, bet iki šiol Jūs visur dalyvaujate, visur spėjate ir net skaitote be akinių...
– Aš net aštuonias operacijas atlaikiau ir prie mirties buvau. Energijos užteko, optimizmas užgrūdino ir sakau, kad gyvenimas gražus. Darbo užtenka – rašau prisiminimus, kurie publikuojami laikraščiuose. Be to, dalyvauju Laisvės kovų atminimo įamžinimo komisijos veikloje, inicijuoju paminklų statybą žuvusiems partizanams. Kartu su bendraminčiais išleidome žemėlapį, kur sužymėtos paminklų vietos. Reikia suskubti įamžinti, kol dar yra gyvų liudininkų. Beje, ir dabar jau kai kurias vietas labai sunkiai sekasi rasti. Daugmaž žinojome, kur sunaikintas „Alkos“ rinktinės partizanų štabas, bet kur tiksliai užkasti – ne. Visą dieną su muziejininku Algimantu Muturu naršėme apie Barstyčių apylinkes, pagaliau eigulys nuvežė pas atsiskyrėlį, gyvenantį miške, kuris nuvedė mus per pelkes į nedidelę salelę ir parodė, kur užkasti „Alkos“ rinktinės štabo nariai. Vietą žymėjo eglėje įpjautas kryželis, kuris per 50 metų jau visai baigia užaugti.
– Ko palinkėtumėte savo tautiečiams?
– Mano credo – bus gerai, tad palinkėčiau optimizmo. Turėti viltį, žiūrėti šviesiai į ateitį ir tais šviesuliais būti patiems, pradėti keistis nuo savęs. Jei esame Tėvynės patriotai, reikia pagalvoti, kaip aš ją galiu puoselėti. Valstybė tau nieko neduos, kokią ją sukursi – tokią ir turėsi.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
