Sprogimas

Pliktelės miško kautynės

 

   Lietuvos partizanai – partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią Lietuvoje dalyviai 1944–1953 m. Panašūs antisovietinio pasipriešinimo judėjimai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje susidarė ir kitose sovietų okupuotose valstybėse ir teritorijose – Estijoje, Latvijoje, taip pat Lenkijoje, Rumunijoje ir Galicijoje. Skaičiuojama, kad partizaninės kovos laikotarpiu žuvo 30 tūkstančių Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų.

Įsitraukė į ginkluotą pasipriešinimą

Į aktyvų ginkluotą pasipriešinimą per visą partizaninio karo laikotarpį buvo įsitraukę apie 50 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Partizanus rėmė apie 100 tūkstančių neginkluotame pasipriešinime dalyvavusių gyventojų. Lietuvos partizanai buvo gerai organizuoti, kovotojai nešiojo uniformas, buvo sukurta vieninga vadovavimo struktūra. Partizanų ginkluotę sudarė čekiški „Škodos“ šautuvai, rusiški „Maksimo“ sunkieji kulkosvaidžiai ir įvairių modifikacijų, daugiausia vokiški ir sovietų lengvieji kulkosvaidžiai ir automatai. Partizanai kovojo su sovietų valdžios pareigūnais bei specialiais NKVD naikintojų batalionais, vykdė sovietų įstaigų antpuolius, žudė vietinius komunistų aktyvistus ir pareigūnus, spausdino pogrindžio leidinius ir taip ženkliai uždelsė sovietų valdžios konsolidaciją Lietuvos kaime. Patekę į nelaisvę partizanai buvo kankinami ir žudomi, jų artimieji tremiami į Sibirą. Už tai sovietų aktyvistai susilaukdavo žiaurių partizanų keršto akcijų. NKVD daliniai ir stribai taikė visas priemones siekdami palaužti pasipriešinimą – dažnai nužudytų partizanų kūnai buvo numetami miestelių aikštėse ir neleidžiama jų laidoti.

Partizanų stovyklavietės ir žeminės bei bunkeriai buvo įrengiami miškingose pelkėtose ar nuošaliose vietose. Slėptuvės – sodybose, pas patikimus žmones, gyvenamuose pastatuose, daržinėse, tvartuose, netgi šuliniuose. Partizanus remiantys gyventojai sovietų valdžios buvo griežtai persekiojami, teisiami už „pagalbą banditams“, jų šeimos tremiamos į Sibirą.

Vaidendavosi naktimis

Lietuvos politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkas Albertas Ruginis prisimena: „Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1945 m. vasarą Mažeikių turgavietėje (dabar Nepriklausomybės aikštė), netoli milicijos pastato, pamačiau susispietusius žmones. Prasibrovęs pro vyrus, išvydau ant žemės numestus kelių vyrų ir moterų lavonus. Matytas vaizdas naktimis vaidendavosi akyse. Kitą kartą pamatęs turgavietėje (tik jau kitoje vietoje – prie turgavietės išvietės) numestus lavonus, artyn nebeėjau. Mano matytieji buvo Pliktelės miško kautynių aukos.“

Susibūrė partizanų būrys

Bolševikams 1944 m. rudenį okupavus Žemaitiją, pradėjo kurtis LLA Žemaičių legionas. Vyrai patraukė į miškus. Ylakių, Židikų plačiose apylinkėse susibūrė Alberto Jasmonto-Žiogo vadovaujamas partizanų būrys.

A. Jasmontas-Žiogas (gim. 1919 m. Židikų vlsč., Kražiškių kaime) 1941 m. priklausė Ukrinų birželio sukilėlių būriui. Vėliau dirbo Ylakių policijos nuovadoje. 1944 m. paimtas į sovietinę kariuomenę. Po kelių savaičių iš jos pabėgo. Parsirado namo, išėjo į mišką ir tapo partizanų būrio vadu. Būryje būdavo iki keliolikos vyrų. Vakarais Raudonojoje pelkėje girdėdavosi giedamas Lietuvos himnas. Gailiškių kaime, prie Lapkalnio, turėjo įsirengę bunkerį.

     Irena Čejauskienė (gim. 1928 m.) prisimena: „Albertas buvo mamos brolis. Mes tuo metu gyvenome šalia Sedos. Albertas su savo būriu stovyklavo Plinkšių miškuose. Atėjęs Albertas pas mus atsisveikinti pasakęs, jog daugiau nesimatysime, nes iškeliaujame į kitus miškus. Mama apsiverkė. Išeidamas dėdė pamojavo ranka ir uždainavo: ,,Nei brolis, nei sesuo mano kapo nelankys/Tik siūbuojantys medeliai dainą man dainuos.“

Kilo mūšis

     1945 m. rugpjūčio 5 d. A. Jasmonto vyrai ilsėjosi Pliktelės miškešalia Petro Laukineičio sodybos. Šeimininko žmona su trimis vaikais buvo kažkur išvykusi. Netikėtai pasirodė pasienio kariuomenės 261 bataliono kariai. Užvirė aršus mūšis. Sunkiai sužeistas A. Jasmontas paprašė, kad jo nepaliktų gyvo. Mūšyje taip pat žuvo partizanai Leonas Šarapnickas, Kazys Tauryla (gim. 1908 m.), Aleksandra Taurylaitė-Jančiauskienė (gim. 1920 m.).

     Sodybos šeimininkas Petras Laukineitis (gim. 1904 m.) sužeistas nuvežtas į Sedą. Aleksandra Liubinavičiutė-Jančiauskienė (gim. 1911 m.) nešė partizanams maistą. Sužeista į ranką ir petį, iš apsupties pabėgo į Kazlausko kiemą. Prašė, kad ją nuvežtų į ligoninę. Iš paskos pėdsakais atsekę trys kareiviai pamatė A. Jančiausienę, vežime užklotą antklode. Liepė Kazlauskui vežti ją į dirvoną. Pastarajam nepaklusus, karys, matant šešiems Kazlausko vaikams, atsitraukė per tris žingsnius ir Jančiauskienę nušovė. Jančiauskienė dar spėjo ištarti: ,,Jėzau, nejaugi mane pribaigs.“

     Mūšio metu buvo padegta Laukineičio sodyba. Gaisro metu joje girdėjosi sprogimai. NKVD manymu, ten buvo A. Jasmonto būrio šaudmenų atsargos. Kariškiai savo ataskaitoje rašė, jog nukauta 12 partizanų, iš jų 7 neatpažinti. Kariškių nuostoliai – 2 sovietų kareiviai. Pagal buvusio partizano Danieliaus Vaserio, gyvenusio Mažeikiuose, liudijimą, neatpažintieji partizanai buvo jų pačių kritę kareiviai. Žuvę partizanai buvo nuvežti į Mažeikių turgavietę.

Kapo nėra

     Mažeikiškis Ulskis, gyvenęs Labdarių g., prieš mirtį pasisakė, jog 1945 m. buvo valdžios pavarytas nuvežti žuvusiųjų kūnus į Juodpelkio raistą, tarp dabartinių M. Daukšos ir Sedos gatvių. Statant mikrorajoną, žuvusiųjų kauleliai ekskavatorių palaidoti po statybomis.

     A. Jasmonto broliui Edvardui Jasmontui-Barzdai (gim. 1922 m.) iš mūšio lauko tuomet pavyko pasitraukti. Vėliau legalizavosi. 1946 m. suimtas, karo tribunolo nuteistas 10 m. lagerio, kalėjo Sevlage. Grįžęs Lietuvoje  neapsistojo, išvyko atgal į Rusiją, ten ir mirė.

     Alberto tėvas Izidorius Jasmontas (gim. 1878 m.), buvęs 1941 m. sukilėlis, 1945 m. vasario mėnesį suimtas, kovo mėnesį mirė Karelijoje, lageryje.

     Alberto vyresnysis brolis Izidorius (gim. 1914 m.), įstojęs į gen. P. Plechavičiaus vietinę rinktinę, dingo be žinios. Tėvui ir trims sūnums Jasmontams, Kražiškių kaimo gyventojams, suteikti kario savanorio statusai. Nė vieno jų kapo nerasime nei Lietuvoje, nei Sibire.

Pastatytas paminklas

Su muziejininku Algimantu Muturu ir Alfonsu Degučiu A. Ruginis tyrinėjo kautynių apylinkes. 2007 m. žuvusiems atminti rytinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Laumių miške (Barstyčių seniūnija), kelio BarstyčiaiYlakiai dešinėje pusėje, netoli buvusios P. Laukineičio sodybos,pastatytas Laumių paminklas Lietuvos partizanams. Tai tipinis betoninis trikampis stačiasienis atminimo ženklas su Vyčio kryžiaus siluetu viršūnėje, įmontuotas į apskritą betoninį postamentą. Priekinio fasado plokštumoje įrašyta „ŠIAME MIŠKE / 1945 08 05 / ŽUVO LIETUVOS / LAISVĖS ARMIJOS / PARTIZANAI“, dešinėje pusėje – „BŪRIO VADAS / ALBERTAS / JASMONTAS-ŽIOGAS / G. 1915 M. / ALEKSANDRA / TAURYLAITĖ / JANČAUSKIENĖ / G. 1920 M. / LEONAS / ŠARAPNICKAS / KAZIMIERAS TAURYLA“, kairėje pusėje – „PARTIZANŲ RĖMĖJAI / ALEKSANDRA / LIUBINOVIČIŪTĖ / JANČAUSKIENĖ / G. 1911 M. / PETRAS LAUKINEITIS“.

Puslapį parengė Vaida Galdikė

Nuotrauka iš Mažeikių muziejaus archyvo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode