Sprogimas

Stengiuosi daryti tai, ką sugebu geriausiai

Įdomi, spalvinga ir ryškiai bendruomenėje matoma yra šiandieninio mūsų puslapio viešnia Danguolė Juškienė (Balčiūnaitė). Smulkaus sudėjimo moteris ant savo pečių neša ir dalina kitiems įvairiabriaunių gėrybių lobius. Tokia misija jai nėra nei per sunki, nei varginanti.

D. Juškienė atsakė į pateiktus klausimus ir pasidalino savomis įžvalgomis.

Nepakartojama vaikystės pasaka

Gimė Danguolė Vilniuje 1955 m. sausio 5 d., prieš pat Trijų karalių atėjimą. Pakrikštijo močiutė Šv. Onos bažnyčioje, todėl jai nėra gražesnio ir mielesnio Lietuvoje miesto už Vilnių. Trejų metukų su Vilniumi teko atsisveikinti, nes tėtis baigė miškininkystės technikumą ir šeima išvyko gyventi į Tauragės rajono miškus.

Pasak moters, į jų kiemą dažnai užklysdavo žalčiai ir mažosios nenuodingos gyvatės. Augino ir ką tik gimusį stirniuką, kai tėtis jį rado miške, šalia brakonierių nušautos motinos. Maitino karvės pienu iš buteliuko, o kai praaugo ir pradėjo dygti ragiukai, paleido į mišką, nes bežaisdamas mažajai Danguolei iki mėlynių subadydavo nugarą. 

„Nuo šešerių metų buvau auklė savo vienų metų broliukui, nes abu tėveliai dirbo. Su priklydusiu į mūsų kiemą šuneliu Rudžiu visi lakstydavome po kiemą, gainiodami drugelius, ieškodami žolėse žalčių, vaikydamiesi varles ar erzindami kaimynų kalakutus, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Daugiausia džiaugsmo būdavo, kai iš Vilniaus vasarai atvykdavo močiutė. Tuomet eidavau su ja uogauti ir grybauti, mokiausi kepti pyragus ir jos nuostabiuosius firminius varškėtukus. Kai jau studijavau Kaune, lankydavau ją savaitgaliais Vilniuje. Tuomet klausinėdavau močiutės apie jos jaunystę, o po to visada dainuodavome jos jaunystės dainas. Ji buvo puiki dainininkė. Visada stengiausi lygiuotis į mamos mamą, savo mieląją močiutę.“ 

D. Juškienė atviravo, jog būdama maža, kaip ir dauguma tokio amžiaus mergaičių, svajojo būti balerina, o kai močiutė Vilniuje nusivedė į baletą „Eglė žalčių karalienė“, tas noras sustiprėjo dvigubai, bet, kadangi šeima gyveno miškų apsuptyje ir tebuvo tik pradinė mokykla, todėl ta vaikiška svajonė ir liko svajone. 

Po kelerių metų išvažiavo gyventi į didesnį kaimą, bet mokykla buvo už penkių kilometrų, todėl kita mergaitės svajonė – mokytis groti akordeonu – vėl buvo neįgyvendinama. Ir dar... Visada labai norėjo šokti, bet, pagal šokių vadovę, neatitiko standarto.

„Baigusi vidurinę mokyklą, svajojau tapti vaikų gydytoja. Dar besimokydama joje, per vasaros atostogas dirbdavau Pakruojo ligoninės Kūdikių ir vaikų ligų skyriuje slaugute. Pareigos buvo paprastos: išplauti palatas, padėti pamaitinti pačius mažiausius ligoniukus, pervystyti naujagimius, – tęsė pasakojimą D. Juškienė. – Turėjau nuostabią darbdavę, to skyriaus vedėją. Stojau į Vilniaus universiteto pediatrijos specialybę ir pritrūko...  pusantro balo. Daug tuo metu neteisybės buvo, netrūksta jos ir dabar, bet buvau dar labai naivi ir nesupratau, kad labai dažnai įstojimą lemia ne tavo pažymiai. Vėl metus dirbau toje pačioje ligoninėje, tame pačiame skyriuje. Dirbdama labai norėjau įsivaikinti vieną pamestinuką, bet nebuvau dar tokia savarankiška, kad galėčiau būtent taip pradėti savo asmeninį gyvenimą, ir tėveliai atkalbėjo nuo šio žingsnio.“

Gyvenimas atvedė į Mažeikius

1974 m.  įstojo į tuometinį Kauno politechnikos institutą ir 1979 m. baigė turėdama rankose chemiko-inžinieriaus diplomą. Taip pagal paskyrimą atsirado Mažeikiuose. Tais pačiais metais baigęs tą patį institutą su elektriko automatiko diplomu į Naftos perdirbimo gamyklą paskyrimą gavo ir vyras Stasys. Pasak moters, jis nuoširdžiai dirba inžinieriumi tame pačiame ceche nuo pat atvykimo, o jai teko padirbėti  gamyklos dispečere, dviejose laboratorijose ir net trijose nepriklausomose organizacijose, kurios tikrindavo įmonės produkcijos kokybę.

    „Kodėl pasirinkau tokią specialybę? Per metus, praleistus dirbant ligoninėje, skyriaus vedėjai pavyko mane atkalbėti nuo mediko darbo. Tie metai buvo tikrai sudėtingi, nes mačiau daug skausmo veiduose, kai nepavykdavo ištraukti kūdikio iš mirties nagų, o ir pačiai teko mirusius naujagimius ant rankų nunešti į lavoninę. Toks jausmas be galo slegiantis ir neapsakomai sunkus, – pasakojo pašnekovė. – O savo specialybę pasirinkau labai žemiškais sumetimais, kad būčiau nelabai toli nuo savo tėvų. Darbas gamykloje niekada nebuvo mano svajonių darbu, tai buvo tik darbas, kuris padėjo šeimai išgyventi ir suteikė galimybes vaikams turėti savas svajones. Kad darbas nebūtų tik nemaloni rutina, keičiau į jį savo asmeninį požiūrį. Kasdien į jį ėjau ne dėl paties darbo, o dėl žmonių, su kuriais dirbau, ir jis tapo mielesnis. Be to, po darbo visada turėjau sau mielų užsiėmimų. Vėliau gyvenime atsirado trys mieli vaikinai, kuriems reikėjo dėmesio, maisto ir pagalbos ruošiant pamokas. Šeimoje kažkaip savaime buvome pasiskirstę, kas už kokias pamokas atsakingas. Vyrui teko matematika ir fizika, na, o man lietuvių literatūros temos, rusų kalba ir visi postringavimai apie gyvenimą. Šiandien su vyru labai džiaugiamės savo sūnumis, marčiomis ir šešiais anūkais. Kaip tikri lietuviai, jau turime pagrindinį krepšinio sąstatą – penki berniukai ir teisėją – mergaitę.“

D. Juškienė pasakojo, jog su Stasiu šeimą sukūrė 1980 metais. Jis kilęs iš Jurbarko krašto, Smalininkų miestelio, prie pat Nemuno. 1981 m. gimė Darius – muzikantas, 1983 m. – Lauras, šiuo metu su šeima gyvena bei dirba Šiaurės Airijoje ir augina tris vaikučius, kuriais per jų vasaros atostogas džiaugiasi ir Danguolė su vyru. Tuomet stengiasi  parodyti kuo daugiau gražių Lietuvos kampelių. 1989 m. gimė pagrandukas Mantas, kuris baigė Vilniaus teisės universitetą ir dirba pagal specialybę. Su būsima žmona augina metukų sūnelį (šią vasarą laukia vestuvių). Vyriausiasis Darius augina du sūnus, abu būsimieji krepšininkai. Pasak moters, vasarą tikrai turi, ką veikti, nes tai vieni, tai kiti pasikeisdami svečiuojasi anūkėliai.

Kūrybiniai polėkiai ir atradimai

„Nepamenu, bet gal 1988 metais, ieškodama peno savo sielai, atėjau į Naftininkų kultūros rūmus pas Stanislovą Žebrauską. Nuo čia prasidėjo naujas, pilnas visokių įspūdžių ir netikėtumų laikotarpis, dainuojant jo vadovaujamame etnografiniame ansamblyje, kuris vėliau išaugo į dainos teatrą, o dar vėliau ir į liaudies teatrą. Tai buvo kupinas naujų atradimų savyje ir kituose žmonėse metas, susipažinimas su senovinėm apeigom, mokymasis švęsti pagal senovės lietuvių tradicijas. Atėjo tikrojo meno supratimas, pagarbos jausmas scenai, mokymasis išklausyti ir suprasti kitą žmogų, – prisiminė D. Juškienė. – Iki šios dienos dėkoju Aukščiausiajam, suteikusiam man galimybę sutikti savo Mokytoją Stanislovo asmenyje. Jo dėka mano požiūris į gyvenimą labai pasikeitė. Teatrą lankiau iki 2001 m., kai  gamykla buvo pusvelčiui parduota amerikiečių kompanijai „Williams“, o kūrybinė kultūros rūmų veikla visiškai sužlugdyta. Vėjais buvo paleistas mūsų teatras, kaip pelno nenešanti veikla. Režisieriaus ir artistų sielos buvo skaudžiai sužeistos, nes šiam teatrui buvo atiduota daug žmogiškosios meilės, laiko ir jėgų.“

Bet gyvenimas vietoje nesustojo, D. Juškienė sakė keletą metų lankiusi jogos užsiėmimus pas puikų savo srities žinovą Gediminą. Šis Mokytojas išmokė susikaupimo, ramybės. Tuo pačiu metu turėjo ir dar vieną mokytoją – savo ligą. Pasak pašnekovės, niekas mūsų gyvenime taip nepastato į tikrąjį kelią, kaip liga, kuri tave gali ir nusivesti anapilin: „Tuomet atėjo laikas peržiūrėti ir perskirstyti visas turėtas iki to laiko vertybes ir sudėlioti jas kita tvarka, kitu eiliškumu. Dievas leido dar gyventi, todėl dabar stengiuosi daryti tik tai, ką sugebu geriausiai, nesijaudinti dėl nepasisekusių darbų ar santykių su žmonėmis.“

Gyvenimas vietoje nestovi

„Naujas atradimas manęs laukė 2005–2008 metais, kai likimas suteikė progą pastudijuoti Rygos akademijoje „Akvilona“. Čia įgijau natūralių – gamtinių pasveikimo būdų eksperto kvalifikaciją. Važiuodavau  į paskaitas kaip ant sparnų. Mano vyras labai supratingas ir didelis gerietis, viršininką taip pat turėjau labai sukalbamą ir trejus metus su dviem kolegėmis iš Mažeikių vieną kartą per mėnesį trims dienoms išvažiuodavome į paskaitas, – nauja patirtimi džiaugėsi pašnekovė. – Tai buvo neįkainojamos patirties metas, nuostabūs dėstytojai su savo be galo įdomiomis paskaitomis, praktiniai užsiėmimai, kaip padėti sau ir šalia tavęs esančiam žmogui nelaimėje, meditacijos ir t. t. Gavusi diplomą, turėjau kvietimą toliau gilinti žinias, bet širdis jautė, kad tai nėra mano tikrasis ir galutinis kelias. Netrukus pradėjo strigti reikalai su mano darbais, tai reikia į darbą, tai kelias dienas nereikia. Su kolege vis juokavome, kad sulaukusios solidaus amžiaus, pradėjome dirbti pagal iškvietimus. Kaip tik tuo metu Dievulis manimi vėl pasirūpino ir suteikė progą išmokti dirbti su vilna. Ačiū, mano vėlimo mokytojai Rositai už suteiktas pamokas. Pamažu pradinis pomėgis – papuošalų darymas – išaugo į šalikų ir skraisčių vėlimą. Taip truputį galėjau prisidėti ir prie šeimos biudžeto, kuris užgulė vyro pečius. Man labai patiko šis naujas užsiėmimas. Pradėjau išvažiuoti į įvairias muges, dalyvavau parodose. 2011 m. tapau Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. Didžiausios parodos buvo Šiaurės Airijoje, Armacho miesto lietuvių bendruomenėje (2010, 2013, 2014 m.m.), Mažeikių kultūros centre Stanislovo Žebrausko autorinių dainų koncerto, skirto Moters dienai, metu. 2016 m. Mažeikių muziejuje kartu su kolege tautodailininke Dalia surengėme savo darbų parodą „Žmogui reikia žmogaus“. Čia buvo eksponuotos ir mano fotografijos.  Nuo ankstyvos jaunystės mane taip pat lydėjo meilė fotografijai. Visuomet su malonumu žiūrėdavau kitų rodomas nuotraukas, o kai atsirado galimybė pačiai įsigyti fotoaparatą, pradėjau fotografuoti dangų, debesis, kuriuos ilgai užvertusi galvą stebėdavau dar eidama iš mokyklos namo. Visos mokyklos, kurias gyvenimo nublokšta lankiau, buvo nuo dviejų iki penkių kilometrų nuo namų. Prisiminusi tuos senus laikus, nusprendžiau įamžinti pamatytus įdomiausius reiškinius danguje.“

   Pasak moters, laisvalaikiu labai patinka megzti. Tai irgi tos pačios jos močiutės nuopelnas. „Mezgimas man kaip meditacija, atgaiva nuo sunkios dienos ir, aišku, malonumas žiemos laikotarpiu jaustis šiltai bei jaukiai. Be to, dar ir išskirtinumas. O kuri moteris to nenori?..“ – sakė D. Juškienė.

Neturi laiko liūdėti

Pašnekovė sakė, jog per vyro atostogas pagal galimybes stengiasi keliauti. Yra pabuvoję Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Kroatijoje, Olandijoje, Sicilijoje, Šiaurės ir Pietų Airijoje. Su Trečiojo amžiaus universitetu šiais metais žada keliauti  į Šveicariją.

„Būdama penkiasdešimties metų, išvykau mokytis į Rygą, o sulaukusi šešiasdešimties, atėjau mokytis į Mažeikių trečiojo amžiaus universitetą. Čia mokausi anglų kalbos pas nuostabią savo sūnaus Dariaus buvusią mokytoją Reginą, – džiaugėsi menininkė. – Esu dėkinga mokytojai už sūnaus paruošimą gerai kalbėti angliškai ir už  kantrybę dabar mokant mus. Tai rimti mokslai. Šiame universitete daugiau dalyvauju saviveikliniuose kolektyvuose, kaip sakoma, realizuoju jaunystės svajones. Šoku, turime puikią entuziastę vadovę Irutę. Dainuoju chore ir romansų ansamblyje, kuriems vadovauja nuostabios vadovės. Dėkui  Janinai  ir Virginijai už dainavimo pamokas. Veiklios rektorės Onos Venslovienės dėka čia vyksta tiek visokių užsiėmimų, įdomių renginių ir išvykų, kad laisvą dieną namams turiu tik penktadieniais. Tikrai neturiu laiko liūdėti, kol kas neturiu laiko aprašyti ir palikti savo mieliems anūkams giminės medžio, nelabai lieka laiko knygoms, tik prieš miegą, kol blakstienos dar visai nesulipo, įstengiu kas vakarą kažką paskaityti, o dabar tiek įdomaus skaitymo lentynose!“

Laikas bėga nenumaldomai greitai

D. Juškienės teigimu, jei reikėtų pradėti viską iš naujo, kitaip vertintų kai kurias gyvenimo situacijas, būtų atlaidesnė, gal nuolankesnė: „Bet, ko gero, tai netiesa. Juk neturėčiau tam patirties, kurią įgijau per savo gyvenimo klaidas, skausmą, suvokimą. Nieko negalėčiau pakeisti, tačiau šiandien su savo patirtimi ir išgyvenimais galiu drąsiai ir atvirai žengti į priekį, nebijodama reikšti savo mintis, ateiti į pagalbą tiems, kuriems manęs tikrai reikia, ir nuoširdžiai kartu pasidžiaugti dėl bendros sėkmės. Tai ir yra tikrasis gyvenimas, kai kasdien jautiesi kažkam reikalingas. Mane tai įkvepia.“ 

     Pasak moters, nusivylimų gyvenime būna daug ir jie būtini, nes mus grūdina. Daugiausia nusivylimų yra patyrusi jaunystėje, kada dar gyveni savo svajonių pasaulyje ir esi maksimalistas. Su amžiumi tai praeina. Pastaraisiais metais yra nusivylusi tokia politika, dėl kurios išvyko ir vis dar išvyksta mūsų vaikai į kitas šalis, prarandame ryšį su jų vaikais. Skaudu girdėti, kai anūkai sako, jog jau pasiilgo namų, nukirstos jų šaknys su protėvių žeme. Kartais nusivilia santykiais tarp draugų ar net giminaičių, bet stengiasi prie tų emocijų neprisirišti, nes jos niekur neveda. Žino, kad tik pozityvios mintys turi perspektyvą ir ateitį.

„Mažeikių jaunimui linkiu niekada nesenti, nes teko sutikti ir labai pasenusių dar jauno amžiaus žmonių, mažose gyvenimo pateiktose užuominose mokėti perskaityti jums siunčiamą žinutę, ja pasinaudoti ir sėkmingai pritaikyti savo gyvenime. Nebevažiuokite iš Lietuvos. Jūs tokie gabūs ir išradingi, sukurkite sau ir kitiems darbo vietas čia, niekada nepraraskite vilties ir nepamirškite, kad gyvenimas banguoja kaip audringa jūra. Po nesėkmės sėkmė mus aplanko tik tuomet, jei nepasiduodame ir nenuleidžiame rankų. Kad ir kur bebūtumėt, kad ir kuo bebūtumėt, niekada nepraraskite ir neišduokite savęs. Laikas bėga nenumaldomai greitai, branginkime jį“, – sakė D. Juškienė.

Vytas ALEKNAVIČIUS

Autoriaus nuotrauka

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode