Apie geležines žemdirbio kurpes

Skaičiuodami paskutines metų dienas, kiekvienas susimąstome, ką šie metai mums atnešė ir ko pavyko pasiekti. Žemės ūkyje metai buvo ypač gausūs. Deja, ne derliumi ar pajamomis, o liūtimis ir jų „dovanotais“ nuostoliais. Ne vienas ūkininkas, skaičiuodamas metų veiklos balansą, vėl vos suves galą su galu. Parduotuvėse pritrūkus lietuviškų bulvių ar burokėlių, galop šių metų padarinius pajusime ir mes, vartotojai.

Tuo tarpu Briuselio koridoriuose nuotaikos ne tik šventinės – pradedamas dėlioti Bendrosios žemės ūkio politikos reformos pasjansas. Paprastam ūkininkui, ramiai dirbančiam savo darbą, nelieka laiko galvoti apie reglamentus, nuostatus ir konvergencijas. „Kokių orų tikėtis kitais metais? Koks derlius laukia? Kokią kainą gausiu už produkciją, ar gamyba nebus nuostolinga? Kokios laukia išmokos, kaip keisis mokesčių sistema? Kaip keisis reikalavimai augalininkystei, kokias priemones bus galima naudoti? Ar galiu sau leisti investuoti į ūkio modernizavimą ir plėtrą, ar verčiau nerizikuoti?“ Tokių ir daugybės kitų neatsakytų klausimų pasiutpolkė įspeičia kampan ne vieną ūkininką. Neretas, neatlaikęs nežinomybės ar nebeįveikiamų įsipareigojimų naštos, pasirenka kelią trauktis iš žemės ūkio ar net bėgti iš Tėvynės.

2014-aisiais sulaukęs man ypač brangaus Lietuvos piliečių įvertinimo ir įgaliotas atstovauti jų interesams Europos Parlamente, pasirinkau dirbti Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Tikėjau ir tebetikiu to darbo prasmingumu, siekiant išsaugoti gyvybingą žemės ūkio sektorių Lietuvoje. Vienu pagrindinių tikslų savo darbe keliu siekį suvienodinti tiesiogines išmokas visiems ES ūkininkams, kad Europoje nebeliktų lygesnių už lygius,  kad aplinkai naudinga veikla Lietuvoje ir Vokietijoje nebūtų įkainojama skirtingai, o tiesioginė parama, leidžianti ūkininkui tiksliai prognozuotis bent dalį savo pajamų, būtų atriekiama visiems sąžiningai ir vienodai. Nors Lietuva jau antrą dešimtmetį yra ES sudėtyje, ką tik Europos Komisijos paviešintos gairės naujajai Bendrosios žemės ūkio politikos reformai leidžia suprasti, kad dėl visiško tiesioginių išmokų suvienodinimo džiaugtis anksti.

Pirmosiomis prognozėmis dėl žemės ūkio politikos reformos nepatenkinti ūkininkai jau siunčia signalus, kad su dar vienu neteisingu ir nesąžiningu pereinamuoju laikotarpiu taikstytis neketina – didžiausios Lietuvos ūkininkų organizacijos – Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos pieno gamintojų asociacija, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga, Lietuvos grūdų augintojų asociacija – viešai kreipėsi į mane dėl pagalbos, kovojant dėl žemdirbių interesų Briuselyje. Europos Komisijos planų dėl dar vieno pereinamojo laikotarpio neapsikentę ūkininkai jau renka piliečių parašus po peticija, reikalaujančia sąžiningų ūkininkavimo sąlygų Lietuvos žemdirbiams. 2015-aisiais,  krizei sukrėtus Lietuvos pieno sektorių, virš 4000 piliečių pasirašytos peticijos pagalba padėjau pieno gamintojams įtikinti Europos Komisiją dėl sektoriui reikalingos pagalbos ir reguliavimo priemonių, todėl palaikau ir dabartinę ūkininkų iniciatyvą siekti vienodų tiesioginių išmokų, esu pasirengęs visomis išgalėmis prie jos prisidėti ir tikiu, kad bendradarbiaudami su Lietuvos ūkininkais, turime galimybę pakreipti ES teisėkūrą sąžininga ir nediskriminuojančia linkme.

Šiandien, suvokdamas, kad labiausiai ūkininkui reikalingas bent koks stabilumas, klausiu: kiek dar geležinių kurpių turės nudėvėti Lietuvos ūkininkai, kol įrodys dirbantys vienodai sunkiai su kiekvienu kitu Europos žemdirbiu? Esu pasirengęs šį retorinį, nepatogų, bet mums tokį svarbų klausimą kelti ir toliau. Ir dilinti tas kurpes kartu su Jumis, mieli ūkininkai. Tol, kol mums pavyks.

Bronis ROPĖ

Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys

Užsakymo nr.17-755

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode