Reklama 2

„Nu, lekam“ – laikas pradėti groti

 

Du kartus per savaitę Mažeikių rajono neįgaliųjų centre susibėga kapelos „Nu, lekam“ muzikantai ir dainininkai, vadovaujami Petro Letukio. Meilė muzikai, dainai subūrė įvairiapusės patirties ir margaspalvių likimų žmones. „Esame kaip vienas kumštis ir „varom“ iš širdies“, – patikina vadovas.

„Tai ir lekam“

Išgirdus Petro: „Nu, lekam“ – kiekvienas kapelos narys supranta, kad šnekos baigėsi ir laikas pradėti groti. Taip ir prilipo tas pavadinimas. Vadovas suabejoja, ar nereikėtų kitokio, bet pokalbio pabaigoje nustebęs tarstelėjo: „Gal ir geras tas mūsų kapelos pavadinimas – visi bijo pasilikti, tai ir lekia.“

Kartu smagiau

Dažnai su kapela koncertuoti lekia ir kiti Centro meno kolektyvai. „Kai važiuojame koncertuoti, autobusas išjuda su 32 žmonėmis – tai kapelos „Nu, lekam“, šokių kolektyvo „Nenuoramos“ ir vokalinio ansamblio  „Skambesys“ nariai. Petro kapela visur sulaukia daug dėmesio, o koncertuojame įvairiose scenose“, – džiaugiasi Inga Montvilienė – ne tik Neįgaliųjų centro socialinė darbuotoja, bet ir kapelos „Nu, lekam“ bei choro „Skambesys“ dainininkė, šokių kolektyvo „Nenuoramos“ vadovė. – Beje, mano kolektyve šoka ir kurčia moteris.“

Entuziastingi renginių dalyviai

Bene didžiausią įspūdį kapelos nariams paliko Rusnės saloje vykęs aklųjų ir silpnaregių sąskrydis-festivalis „Aš muzikai lenkiuos“. Savo trankia muzika ir skambia daina džiugino renginio „Tarptautinė žvejų diena – būkim kartu“ Klaipėdoje dalyvius. Gražia tradicija tapo kiekvieną rudenį dalyvauti respublikinėje neįgaliųjų bendruomenės mugėje-koncerte – šventėje „Tau, Vilniau!“, kuri organizuojama „Sostinės dienų“ metu Vilniuje. Čia Petro kapelai teko garbė antrus metus koncertuoti pagrindinėje scenoje. „Mūsų kolektyvas pritraukia daug žiūrovų, šiemet net lietus nesutrukdė gausiam klausytojų ratui. Sulaukiame ir užsieniečių dėmesio, kurie nori su mumis įsiamžinti, pabendrauti“, įspūdžiais dalijasi Inga.

Tikri žemaičiai (tuo bendraujant su kapelos nariais net nesuabejosi – liejosi graži žemaitiška šnekta) neaplenkė ir Žemaitijos sostinės Telšių – su entuziazmu įsiliejo į meno mėgėjų kolektyvų šventę „Vilties paukštė“. Kaipgi  „Gatvės muzikos dienos“ Mažeikiuose be kapelos „Nu, lekam“ – ne vienam atmintin įstrigo linksma melodija, daina. Gali pasigirti, kad dar nemažai koncertų jų laukia.  

Universalūs muzikantai

Beveik visi kapelos muzikantai – universalūs, grojantys keliais muzikos instrumentais. Vadovas Petras, švęsiantis 65-metį, virkdo akordeoną, paima į rankas gitarą, pučia saksofoną, klarnetą ir tai dar ne viskas. „Su armonikom varau, dar kartais būgną paimu“,  – sako 77 m. Vaclovas. Jauniausias muzikantas Ričardas groja bosine gitara, jo brolis Henrikas – mušamaisiais. Tiesa, „jauniausiu“ dalyviu prisistatė akordeonu grojantis Aloyzas, kuriam tik 78 m. Vyrų kolektyvą papuošia ir moterys, kurios ne tik dainuoja, bet ir groja, šoka. Marytė dar  brūžina brūžeklį, humoro nestokojantys draugai patikslina: „Rašyk, su kočėlu groja.“ Dalia pritaria tambūrinu, lyg kapeloje dainų trūktų, jas traukia ir ansamblyje „Skambesys“, jos pavyzdžiu pasekė ir Zita, o Janina dar sukasi ir šokių ritmu.

Vaistas nuo vienatvės

Meilė muzikai suvedė draugėn įvairių likimų žmones. Įsisukus į dainos, melodijos vingrybes nėra laiko, kada besiskųsti vienatve, savo negalia ar finansiniais sunkumais. Tai įrodo ir kapelos „Nu, lekam“ nariai, kurie dalyvauja konkursuose, linksmina įvairią publiką – visiems dalina savo optimizmą, meilę gyvenimui. Kaip ne vienas sakė – tai  labai geras, nuoširdus kolektyvas, esantis kartu ir varge, ir džiaugsme. Atėję čia nebejaučia vienatvės, užsimiršta ir metai.

Geriausia draugė – lazdelė

Optimizmu trykštantys, gerą energiją spinduliuojantys ir mokantys su humoru į save iš šalies pažiūrėti, aklieji pasidalijo ir savo patirtimi, ką reiškia būti tamsoje. Kaip minėjo Petras Letukis, jam buvo sunkiau nei broliams (Ričardui ir Henrikui Domarkams), kurie niekada nematė dienos šviesos, o jis regėjimo neteko po avarijos (1979 m.). „Įdomiai buvo, kai suvokiau, kad nebematau – tarsi maišą užmovė ant akių. Buvo ir bjaurių minčių. Džiaugiuos, kad aš dar šviesos likutį turiu“, – prisimena Petras. Dabar jis be palydovo su savo ištikimąja drauge – lazdele – savarankiškai eina ten, kur reikia, džiaugiasi gyvenimu ir tuo jausmu užkrečia kitus.

Džiugina jaunų žmonių elgesys

Žinoma, būna įvairių baimių, pasitaiko, kai pasukama ne ten, kur reikia. „Dėl to tenka išgirsti ir įžeidžių frazių: „Ale tas girtas, ko į tą žolyną lipa“, „Ko tu ten prisirinkęs lazdų valkiojiesi?“. Liūdniausia, kad taip šneka ir vairuotojas – išlaikęs teises, bet nežinantis, kas yra ta baltoji lazdelė“, – patirtimi dalijasi Petras. Inga Montvilienė paantrina, kad yra tekę matyti prie perėjos signalizuojant, kodėl, atsieit, delsia ir neina, bet nepažiūri, kad – tai neregys prie perėjos stovi su baltąja lazdele.

Petras džiaugiasi jaunais žmonėmis, kurie dažnai ištiesia pagalbos ranką. „Gaila, kad kai kurių vardų neprisimenu, gal ir nepaklausiau, maloniai nustebino jaunuolis iš Politechnikos mokyklos, pakvietęs eiti drauge. Kartą žiemą užklydau į Gabijos gimnazijoskiemą – patyriau, kad ir čia pagalbos susilauksiu, porelė gimnazistų  ne tik išvedė, bet dar tolokai palydėjo. Ale visų net ir neišvardinsi“, – gražių žodžių negaili jaunimui pašnekovas.

Pagalba praverstų

Kai paklausiau, ko jiems trūksta, Petras paprašė: „Parašykite, gal atsiras brandaus amžiaus žmogelis, kuris su „skripkele“ (smuiku – aut. past.) groja ar birbynę pučia.“

„Gaila, kad  „viršus“ (LASS Klaipėdos ir Telšių apskrities centras) neduoda „kapeikėlių“, o tai  grojame su savo instrumentais, kurie jau labai pagyvenę, net akordeono dumplės beveik suplyšusios. Būgnui reikėtų įdėti šonus, lopom patys, kaip mokam, – vildamasis sulaukti pagalbos sako kapelos vadovas Petras Letukis. – Tačiau svarbiausia, kad sveikata neapleistų.“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Autorės nuotrauka

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode