Turbūt nėra pasaulyje krašto, kuriame negyventų lietuvių. Tuo įsitikini ieškodamas buvusių mokinių, draugų, pažįstamų. Galime burnoti prieš socialinius tinklus virtualioje erdvėje, vadinti juos šiukšlynais ar dar kitaip, tačiau jie turi ir savų pliusų. Svarbiausia, jie padeda surasti seniai prarastus žmones, pažinti naujus, išgirsti ir nuotraukose pamatyti jų gyvenimo istorijas. Tik socialinių tinklų dėka šias istorijas galite perskaityti ir jūs, „Būdo žemaičių“ skaitytojai. Šį kartą – pasakojimas apie dvi merginas, kilusias iš gretimų kaimų, bet gyvenančias skirtingose šalyse.

Norėjo užsidirbti

Sandra įsikūrusi Didžiojoje Britanijoje, Peterboro mieste, kuriame gyvena, ko gero, daugiausia lietuvių, atvažiavusių į šią šalį. Atvyko čia beveik prieš ketverius metus, vejama minties užsidirbti, pamatyti kitą šalį, koks ten gyvenimas.

Lietuvą per jos gyvavimo laikotarpį sukrėtė ne viena emigracijos banga. Ypač daug lietuvių atsidūrė užsienyje baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai dauguma pasirinko emigranto dalią, bėgdami nuo sovietų okupacijos. Tautiečiai pasklido po visą pasaulį, tačiau siekdami išsaugoti savo tautinę tapatybę, gimtąją kalbą, pradėjo kurti lietuvių bendruomenes. Viena jų – Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė (JKLB), gyvuojanti jau daugiau kaip 60 metų.

Pavadinimas kitas – tikslai tie patys

Kaip rašoma įvairiuose informacijos šaltiniuose, tuometinio Lietuvos pasiuntinio Londone K. Balučio iniciatyva 1947 m. liepos 2 d. Didžiosios Britanijos lietuviai suburti į bendruomenę ir įsteigta Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga (DBLS), kad apjungtų ir koordinuotų socialinį ir kultūrinį lietuvių bendruomenės gyvenimą Didžiojoje Britanijoje. 1952 m. DBLS priklausė apie 5000 narių. Jos steigėjai buvo tie žmonės, kurie dėl politinių priežasčių turėjo palikti Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo ir dalis jų įsikūrė Britanijoje.

Priežastis – noras užsidirbti

Beveik pusantrų metų Anglijoje, nedideliame Bostono mieste, gyvenanti Aušra prisipažino, jog į užsienį išvyko norėdama užsidirbti: „Išvykimo priežastis, manau, kaip ir daugelio žmonių – tai noras uždirbti daugiau. Turėjau skolų, kurias, be abejo, reikėjo grąžinti, ir nusprendžiau, kad darbas užsienyje bus greitesnis būdas atsikratyti skolų.“

Pasak merginos, važiuoti apsisprendė ne iš karto, kai pasiūlė, o tik sulaukusi antro pasiūlymo. „Mane pasikvietė draugė, tai lengviau buvo įsikurti. Apsigyvenau pas ją, viską parodė, paaiškino, ką daryti, kaip elgtis vienokioj ar kitokioj situacijoj, – pasakojo Aušra. – Nekantriai laukiau išvykimo, labai norėjau kuo greičiau išvažiuoti, tačiau atvažiavęs čia pamatai, kad nėra taip, kaip įsivaizdavai, ne taip greit tie pinigai uždirbami, kaip tikėjaisi.“

Išsiblaškę po visą pasaulį, mūsų tautiečiai buriasi į bendruomenes, kad padėtų vieni kitiems, galėtų spręsti iškilusias problemas per visuomenines organizacijas, susivienytų. Vienos seniausiai gyvuojančių lietuvių bendruomenių susibūrusios Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje, šalyse, į kurias lietuviai traukė geresnio uždarbio ar prieglobsčio ieškoti jau beveik prieš porą šimtmečių. Šiandien – pasakojimas apie bendruomenę, vienijančią Kanadoje gyvenančius lietuvius.

Sveikinimai – jubiliejaus proga

Lapkričio viduryje Kanadoje, Toronte, vyko Kanados lietuvių bendruomenės 60-mečio minėjimo renginiai, kuriuose tuomečio Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio sveikinimą Kanadoje gyvenantiems lietuviams perdavė Lietuvos ambasadorius Kanadoje Vytautas Žalys.

Ministras padėkojo už bendruomenės tęstinę paramą Lietuvos valstybingumui: „Jūsų politinė parama ir viešosios diplomatijos akcijos buvo neįkainojama atrama Lietuvai juodžiausiais ir sunkiausiais okupacinės priespaudos dešimtmečiais, o dovana – Lietuvos atstovybės pastatas Briuselyje – yra didi taurumo išraiška.“