„Linksmasis kaubojus“ – pirmasis šokių kolektyvas Lietuvoje, pradėjęs kurti lietuviškąjį kantri stilių, įrodęs, kad ne tik muzikantai gali būti didžiausiais „kantristais“ – šį mėnesį švenčia 20-ies metų jubiliejų.

Sulaukė pasisekimo

Šokių kolektyvo „Linksmasis kaubojus“ įkūrėja, idėjos autorė ir vadovė Vilma Slivskienė „Būdui žemaičių“ pasakojo, kad savo veiklą kolektyvas pradėjo visai kitais pavadinimais – „Aukuras“, „Mažasis kaubojus“. Dabartinį pavadinimą pasufleravo vieno mažo šokėjo istorija: šaunus mažasis „Mažojo kaubojaus“ šokėjas pasirodė esąs linksmas, gebąs pašmaikštauti iš savo nesėkmių, tai nulėmė, kad „Mažasis kaubojus“ tapo „Linksmuoju kaubojum“.

Viskas prasidėjo 1993-ųjų pavasarį, kai V. Slivskienė susitiko su jau tuo metu garsiu kantri muzikos atlikėju Virgiu Stakėnu. Jo paskatinta sukūrė du kantri stiliaus šokius ir juos parodė „Visagino country 93“ tarptautiniame festivalyje. Sulaukusi pasisekimo, nusprendė ir toliau gilinti žinias bei įgūdžius tik kantri stiliaus. „Tuomet nelabai suvokiau, ką reiškia kantri stilius, nebuvo nei kokios informacijos, nei muzikos įrašų, tai idėjų semdavausi iš filmų, vėliau susipažinau su muzikantais, pradėjome bendradarbiauti ir pamažu kolektyvas įgavo pagreitį“, – sakė V. Slivskienė. Publika greitai pastebėjo ir pamilo šį kolektyvą, kuriame šoka vaikai nuo 6 iki 19 metų. Juos vadovė suskirstė į keturias amžiaus grupes.

Jau per 50 metų klausytojus džiuginantis bei atliekantis tiek pasaulio, tiek mūsų šalies kompozitorių kūrinius Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos pučiamųjų orkestras „Mažeikių dūdoriai“ visus stebina ne tik savo pasirodymais, bet ir įspūdingais laimėjimais.

Orkestras pamažu „augo“

Pučiamųjų orkestro „Mažeikių dūdoriai“ meno vadovas ir dirigentas, klarneto mokytojas Vidmantas Alčauskis „Būdui žemaičių“ pasakojo, kad pučiamųjų instrumentų garsai Mažeikių muzikos mokykloje (dabar Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykla), skamba nuo pat jos įkūrimo, 1955 metų. „Pradžioje buvo tik trimito klasė, vėliau atidaromos klarneto, fleitos, trombono, saksofono, tūbos klasės. Pirmąjį pučiamųjų instrumetų orkestrą 1970 m. subūrė Mamertas Panavas. Iš pradžių orkestras buvo nedidelis – turėjo 15–16 muzikantų, bet jau koncertuodavo miesto visuomenei, dalyvaudavo koncertinėse išvykose po rajoną. 1977 metais pučiamųjų orkestre jau grojo 28 jaunieji muzikantai. Nors nėra išlikę anų metų šio orkestro garso įrašų, tačiau, sprendžiant iš reiklių atrankų į respublikines dainų šventes, kolektyvas buvo gana aukšto meninio lygio. Po M. Panavo mirties pučiamųjų orkestro veikla sulėtėjo. Kolektyvo vadovai dažnai keitėsi. Orkestrui įvairiais laikotarpiais vadovavo S. Gaižauskas, L. Žalimas, J. Jusys, V. Antanavičius, A. Jestromskis. Kolektyvo veikla vėl suaktyvėjo 1985 m. mokykloje pradėjus dirbti Viliui Antanavičiui. Orkestras paruošė koncertinę programą ir vyko į koncertines keliones Lenkijoje, Estijoje. Nuo 1998 metų darbą su Mažeikių muzikos mokyklos pučiamųjų instrumetų orkestru tęsiu aš“, – apie orkestro susikūrimą kalbėjo V. Alčauskis.

Didžiosiose scenose dažniausiai karaliauja pop daininkai, tačiau visgi visada išliks ir bus žinomi tie, kurie puoselėja ir populiarina liaudiškos muzikos tradicijas, vieni iš tokių – mažeikiškių puikiai pažįstama ir išskirtinumu pasižyminti kapela „Subatvakaris“.

Susikūrimo pradžia

„Subatvakaris“ – Tirkšlių kultūros centro liaudiška kapela, pradėjusi kurtis 1988 metais. Tais pačiais metais įvyko ir pirmasis rimtesnis ansamblio pasirodymas. Kapela pirmą kartą koncertavo Svirkančių kultūros namų, kuriems kolektyvas ir priklausė, atidarymo šventėje. „Subatvakaris“ tuomet pasirodydavo per visas kolūkio šventes: šienapjūtės ir rugiapjūtės pabaigtuves, kombainininkų palydas į laukus, kolūkių ataskaitinius susirinkimus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir iširus kolūkiams, daug kas pasikeitė: Svirkančių kultūros namai užsidarė ir kapela su jos vadovu Antanu Erlicku tapo Viekšnių kultūros namų, o nuo 2009 metų Tirkšlių kultūros centro kolektyvu.

Kaip pasakojo A. Erlickas, pavadinimas „Subatvakaris“ atsirado ne iš karto. „Buvo visokių siūlymų, o man jis iškilo iš knygos kapeloms pavadinimo, šio žodžio viena iš reikšmių – sueiti į būrį, pasibūti, pašokti, patrypti, pagalvojome, kad jis mums kaip tik, todėl ir pasirinkome“, – teigė kapelos vadovas.