2013-05-20 Pirmadienis

Religija

Kovo šventieji

Šv. Kazimieras (1458–1484) (kovo 4 d.)

Šv. Kazimieras gimė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero III ir Austrijos princesės Elzbietos Habsburgaitės šeimoje. Vaikystėje gavo labai gerą išsilavinimą. Trylikametis Kazimieras buvo numatytas Vengrijos karaliaus sosto paveldėtoju, tačiau nesėkmingai susiklosčius karo žygiui grįžo į tėvynę tęsti mokslų ir talkinti tėvui įvairiuose valstybės reikaluose. Gyvendamas prabangiuose karaliaus rūmuose, kuriuose turėjo daug progų prasiblaškyti ir pramogauti, Kazimieras pasižymėjo nepaprastu tyrumu, neturto meile, darbštumu ir jautrumu vargšams. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės: rytą – šv. Mišios, dieną – darbas, vakare – ligonių lankymas, vargšų šelpimas. Intensyviai melsdavosi, ypač pamaldus buvo Švč. Sakramentui ir Dievo Motinai. Ypatingas savo gyvenimo taisykles šv. Kazimieras buvo suformulavęs taip: „Po Dievo labiausiai reikia mylėti teisingumą ir tiesą“; „Nieko nėra garbingiau pasaulio vadovams, kaip tarnauti Kristui vargdienių ir bedalių asmenyje“; „Verčiau mirti, negu susitepti“.“ Šv. Kazimieras sirgo džiova. Atsisakęs siūlomo neskaistaus būdo pratęsti savo gyvenimą, mirė 1484 m. kovo 4 d. per Mišias, būdamas tik 25-erių metų. Šv. Kazimieras buvo kanonizuotas 1604 m. 1634 m. popiežius Urbonas VIII paskelbė jį Lietuvos globėju; tuo pačiu metu jo kūnas buvo perkeltas į Vilniaus katedrą ir čia iki šiol gerbiamas puošniausioje koplyčioje. 1948 m. Pijus XII paskyrė šv. Kazimierą Lietuvos jaunimo globėju.

Skaityti daugiau...

 

„Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių“ (Lk 13,8–9)

Raginimas atsiversti ir pasakojimas apie nevaisingą figmedį trečiajame gavėnios sekmadienyje mus moko, kad Dievas yra Meilė. Bet Dievo Meilė, be mūsų apsisprendimo Ją priimti, saugoti ir Jai įsipareigoti, mūsų dvasios aruodų laukuose jokiu būdu nebus vaisinga.

Stichinės, karo ir kitokios asmeninės nelaimės dažnai paskatina žmogų susimąstyti. Šio gavėnios sekmadienio Evangelijos pasakojimas apie ištikusias nelaimes žmonėms Jėzui yra aiškus ženklas, įrodantis ne žmogaus kaltę, o veikiau paskatinimas mums atsiversti, savo dvasiniame gyvenime pradėti viską iš naujo. Tiesa, nuodėmė gali vesti į nelaimę, tačiau ne kiekviena skaudi nelaimė yra nuodėmės padarinys.

Skaityti daugiau...

 

„Mokytojau, kaip gera mums čia!“ (Lk 9, 33)

Antro Gavėnios sekmadienio kertinė Evangelijos mintis – dieviškasis Jėzaus Atsimainymas – pilnas  paslapties, padrąsinimų ir pranašysčių... Paslapties, nes neįtikėtinas reiškinys, kai staiga mokiniai išvysta spindinčiame kalno aukštumos sušvitime Mozę ir Eliją kartu su Jėzumi. Mokiniai gal pirmą kartą išgirdę žinią apie Jėzaus gyvenimo pabaigą Jeruzalėje giliai susimąstys: „Kur toliau veda Jėzaus ir jų mokytinių gyvenimo keliai?“

Skaityti daugiau...

 

„Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį“ (Lk 5,11)

Žuvų valksmo sekmadienio Evangelijoje atsiveria dieviško gailestingumo žmogui tiesa: Dievas nėra abejingas žmogaus medžiaginiams rūpesčiams – Jis ieško silpno žmogaus. Iš ko galime atskirti, kad žmogus yra Dievo siųstas arba ne?

Pirmiausia žmogus gerai jaučia ir suvokia savo žmogiškuosius trūkumus, nuodėmingumą. To geriausias pavyzdys sekmadienio Evangelijoje – šv. Petras. Susidūręs su Jėzaus padarytu stebuklu, kai žvejai bergždžiai visą dieną traukė tuščius tinklus, o Jėzui paliepus: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“ (Lk 5, 4) – valtys buvo kupinos žuvų. Petras puolė Jėzui į kojas sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Universitetai, mokslo šventovės ieško ir renkasi geriausius, o Dievas ieško ir šaukia kiekvieną iš mūsų. Klausimas, kodėl vienų gyvenimo kelias labiau vingiuotas ir duobėtas, o kitų mažiau? Atsakymas mumyse, kaip atsiliepiame į Dievo kvietimą savo gyvenimą pašvęsti Jo tiesai ir Jo sekimui.

Skaityti daugiau...

 
Daugiau įrašų...
Naujausias numeris

Apsilankykite