Nuotrauka autorius nežinomas. „Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie  neturi, kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“ (Lk 14, 13-14)

Dvidešimt antrojo metų sekmadienio Evangelijoje išgirstame Jėzaus atsakymą į tai, kas yra Teisumo esmė. Tai žmogiškas nuoširdumas ir jautrumas artimui, kurio ilgimės kiekvienas iš mūsų bet kurioje gyvenimo valandoje. Dieviško palaiminimo sąlyga yra tiesioginė pareiga matyti plačiau ir daugiau už savo gyvenimo kiemo vartų. Kai mes esame pamiršę šalia mūsų artimo teisėtus lūkesčius, paskendę tik savyje, tik savo rūpesčiuose ar džiaugsmuose, tikrai nėra teisumo džiaugsmo pilnatvės nei mūsų sielose, nei mūsų gyvenimo aplinkoje. Ir tai nėra tas teisumo džiaugsmas, kurį mumyse trokšta matyti Jėzus jau dabar.

Turbūt daugeliui šiandien, kaip ir Jėzaus laikais, norisi paklausti savęs ir susimąstyti, o kas man yra Jėzaus paminėtas vargšas, paliegėlis, luošys ir neregys?

„Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“ (Lk 13,24)

Siauro išganymo tako sekmadienį mums primenama apie būtinybę apmąstyti savo dvasinius poreikius, kaip pačius svarbiausius mūsų gyvasties ir prasmės klausimus. Teko skaudžiai nusivilti, kai dar šią vasarą paklaustas vienas iš trijų Lietuvos valstybės vadovų apie savo tikėjimą ir ryšį su tikinčiųjų bendruomene atsakė, kad tai yra gilus asmeninis reikalas, kurio nevalia kam nors aiškinti ar leistis apie tai į viešus pokalbius.

Tačiau įdomu pastebėti, kad evangelistas Lukas atkreipia dėmesį į Jėzui keliamus klausimus, dažnai nenurodydamas šių klausimų autoriaus ir klausėją įvardindamas paprasčiausiu žodžiu „ „kažkas“, „kažkas jį paklausė“. Tas „kažkas“ nėra žmogų žeminantis kreipinys, bet greičiau yra nuoroda į tai, kad į tam tikrus gyvenimo prasmės klausimus yra gyvybiškai svarbu atsakyti teisingai visų luomų žmonėms, neišskiriant nei Bažnyčios, valdžios ar verslo atstovų bei eilinio visuomenės žmogaus.

„Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris“  (Lk 12,52)

XX metų sekmadienio Evangelija šio pasaulio dvasiai primena gyvą prieštaravimo ženklą, išsipildžiusį dieviškojo asmens – Jėzaus – įsikūnijime neramiame žmonių pasaulyje. Jėzus mums kalba apie šio pasaulio dvasiai neišvengiamus pasidalijimus. Tai tikrai nėra trokštamas Jėzaus planas pasauliui, tačiau šis įspėjimas yra kiekvienam iš mūsų, einančiam dvasinio gyvenimo keliu, kad susidūrę su išbandymais, gąsdinimais ir grasinimais nenusigąstume, o tęstume savo gyvenimo kelionę su Jėzumi, pasitikėdami juo  iki galo.

„O Jėzau, tu atėjai įžiebti į žemę ugnies ir taip norėtum, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12,49)