Moterų kunigystė yra vien akademinis klausimas, nes vyrų kunigystės Bažyčioje yra ne disciplinos sritis, o liečia patį Bažnyčios mokymą. Daugelis popiežių išaiškino, kad kunigystei pasirenkami vyrai, atsižvelgiant į tikėjimo paveldą, o Bažnyčios misija kaip tik ir yra šį paveldą išsaugoti. Bažnyčia neturi galios ir nėra tokio mechanizmo, kuris leistų moterims suteikti kunigystės šventimus. Čia Bažnyčia yra „bejėgė“ kažką pakeisti.

Daugelyje kitų krikščioniškų Bažnyčių – Liuteronų, Metodistų, Baptistų – yra moterų dvasininkių, tad Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčios labai išsiskiria. Jei atsižvelgtume į tai, kaip šios Bažnyčios supranta Eucharistiją ir kunigystę, tuomet skirtumai mūsų taip nestebintų. Katalikų ir Stačiatikių kunigystės samprata yra sakramentinė ir aiškiai susijusi su Eucharistija. Abi šios Bažnyčios tiki, kad aukojant šv. Mišias ant altoriaus vyksta tikras būties pasikeitimas, o kunigas veikia atstovaudamas Kristui, tad atskaitos taškas yra pats Kristus, o Jo vyriškumas nėra atsitiktinė detalė.

Nuoširdžiai kviečiame visus atvykti į giesmių popietę-festivalį „Giedame Marijai“, kuri vyks 2013 m. gegužės 11 d. 12 val. Žemaičių Kalvarijos Švč. M. Marijos Apsilankymo Bazilikoje 

Festivalio, kuris skirtas Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejaus ir Tikėjimo metų paminėjimui,  globėjai:

Telšių vyskupas  Jonas Boruta SJ ir jo augziliaras, generalvikaras

vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

– Kaip Jūs tapote kunigu? Kas tai paskatino?

– Aš gimęs ir augęs Kaune. Tėvas buvo inžinierius, mama dirbo laboratorijoje, abu tikintys. Gerai sugyvenome su seneliais. Tiek tėvai, tiek vienas iš senelių svarstydavo gilius klausimus apie gyvenimo prasmę. Aš, kaip vaikas, tuomet labai dar nesigilinau. Tik paaugęs vėliau ėmiau domėtis.

Vieną kartą atsitiktinai 7 klasėje iškrėčiau išdaigą: užklijavau auklėtojai stalčius, kilo skandalas. Kvietė pas direktorių tėvus.Tada neatrodė juokinga. Kad namo kuo vėliau pareičiau, vaikščiojau po miestą.  Buvo drėgna, šalta ir pamačiau atidarytą Šančių bažnyčią. Užsukau pasišildyti. Tuo metu vyko Mišios. Žiūriu, kunigas sėdi, skaito brevijorių, aš tada nesupratau, ką jis ten skaito, galvojau, neturi ką veikti, nueisiu išpažinties, seniai bebuvau. Taip spontaniškai. Po išpažinties kažkas už liežuvio patempė. Gal sunervino, kad, kai pasakiau, jog stalčius užklijavau, kunigas nesureagavo. Paklausiau, gal galėčiau Mišioms tarnauti, tada jis rimtai sureagavo. Ateik, sako, po Mišių į zokristiją. Nuėjau, o jis sako, ką aš žinau, kas tu. Miestas didelis. Gal tu vagis? Atsivesk tėvus. Grįžau namo, o ten šeimos taryba susirinkusi laukia mano nuodėmes svarstyti. Aš įėjau ir sakau: „Ramiai.“ Mama sako, tu visai suįžūlėjai, negana, kad stalčius užklijavai, dar mus ramini. Aš sakau, jus Šančių klebonas kviečia. „Tai tu gal kokį vitražą dar išdaužei?“, – susirūpino tėvai.