Taip vadinasi vienas iš S. Ruseckienės eilėraščių. S. Ruseckienė gimė ir užaugo Mažeikiuose. Jai keturiasdešimt ketveri. Dirba pardavėja, todėl tenka daug bendrauti su žmonėmis. Moters manymu, tai gera patirtis, nes žmonės nori išsipasakoti, o tai padeda suvokti jų tarpusavio santykius, pasaulį, kartu ir savo jausmų tapatybę.

„Mano kelias į kūrybą buvo vingiuotas, – pasakojo Sniežana. – Kažkada mokykloje, būdama paauglė, rašiau eiles. Na, kaip visi mes rašėme ar bandėme rašyti. Gyvenimas bėgo, įstojau mokytis į medicinos mokyklą, po to – darbas, šeima, vaikai, o kūrybai kaip ir nebeliko laiko ir vietos.“

---

 

Vėl rašyti pradėjo po ilgos pertraukos, po didelių gyvenimo pasikeitimų – skyrybų su vyru,  sulaukusi savojo keturiasdešimtmečio. Moteris atvirauja, kad pirmieji nedrąsūs eilėraščiai  jai atrodė kaip stebuklas, o kai suvokė, kad ta versmė neišseks, kad eilės veržiasi, nepaisydamos jos  noro ir nuotaikų, kreipėsi į miesto literatų klubą ,,Erdvė“ prašydama įvertinti jos kūrybą, kad išgirstų nuomonę iš šalies, nes dvejojo, ar jos eilės turi meninę vertę, ar geriau jas rašyti tik savo dienoraštyje.

„Klubo literatai labai geranoriškai patarė ir paskatino kurti toliau, – apie savo kūrybinius ieškojimus pasakojo poetė. – Norėdama išbandyti save, papildomai skelbiau savo kūrybą internetinėje erdvėje. Ten irgi radau geranoriškos konstruktyvios kritikos, kas man padėjo ir padeda tobulėti. Rašau verlibru, nors ne visada, kartais ir rimuotai. Man įdomus žmogus, jo vidus, jo santykis su aplinka. Kai kurie mano kūriniai liūdni, bet juk ir gyvenimas ne visada trykšta džiaugsmu.“

Tas jausmas
Netikėjimu
Į panages įlūžęs
Burna į burną
Atgaivintas godžiai
Kada po mano sąžinės ledu
Kas ketvirtį mėnulio dėtys
Žvaigždėmis išsiperi
Pasklinda po pasaulį debesys
Išmirkę ir raukšlėti
Kaip jaunas augalas
Po širdimi įstrigę žodžiai
Skausmingai auga
Šaknimis į dangų
Pasėtas tavo rankų
Rūkas rieda
Kai susisukusi į kamuoliuką
Ant tavo delno saugoma
Nuoga užmiegu

Vėrinys vienišam mėnuliui

Lyja

Žodžiai
Nenugludintu aštrumu
Lėtai įsirango į burną
Apsėda liežuvio kraštus
Lietumi alsuoja
Žieduotais paukščiais ant pirštų narelių
Užsnūsta

Vienišos raidės
Pasigėrusios
Žvarbių melodijų vėriniu
Tyliai palieka
Ištuštėjusį
Aksominį mėnulio kevalą

Medžioklė

Vardo raidžių kietumas

Devintam vėjui

Tepaklūsta

Kai krenti į magišką ratą

Bet pataikai į akmenis

Neišleiski nė garso –

Netolies

Lygiagrečiai blogio ribai

Lietaus dievas

Medžioja rangosi

Apsivys tavo kaklą

Ir smaugs

Kol kalbų kilbukai

Byrės

Iki tol burnoje

Ramiai plaukioję

Žiopčiojantys miesto lietūs

Gesina gatvių karštinę

Alėjų akys

Pilnos ašakų

Ir tai dar ne viskas

Tūkstančiai lietaus dievo varovų –

Šešėlių ariergardas –

Atidžiai stebi baigtį

Iš po tarpuvarčių ir arkų...

Prisiminimai

Erškėtrožės širdyje

Tiek daug neiškalbėjusios

 

Apie sraiges

Laižančias pirštų pagalvėles

Tuopos pūkus burnoje

Ir burnojančius vėjus

Vėjo kadagius nešukuotus

Juodo namo kvadratą spalvotą

Neryškias ribas šulinių ir ąsočių

Girgždančius liežuvio sąnarius

Mūsų pečių ir rankų sąramas

Mano nerimą tavo širdies kišenėje

Kai pirštai tarp pirštų ilsisi nuvargę

Kai kalbos apsnūdusios akis sumerkia

Mėnulis ragais užkabina skraistę

Pradrėskęs nakties paklodę

Pagimdo mergaitę

Geltonas garbanas klojančią tau ant delnų

 

Kai aš išeinu

Dvynė siela

Atpažinsiu tave – seno miesto bažnyčioje

Kaip maldaknygę,

Pamirštą klauptuose

Vardan tėvo ir motinos,

Ir brolio – nemylimų

Juodo kraujo ar vyno

Atėjusią gerti

Liūtimi

Liežuviu atgailaujančią

Sniegu čežančia lūpų srove –

Iškalbėtom tekėti delne trimis upėmis

Tavo valtys

Per žvakių kasas

Lūžusius irklus pametusios celėse

Į artėjančią žiemą parves

Iš pavėjinės pusės

Visą pamirštą degantį

Ižą nubridusios

 

Atsigręši

Prie slenksčio

Manyje

Sužvėrėjimo kraują palikusi

Aukojimas

Kai banguoja dangus

Gintarais saulės blyksniais

Mišką apipila

Geltoni lapų pėdsakai –

Rodos, medžiai išeina ir žymisi kelią

Kad galėtų sugrįžti pavasarį

Ir tie debesys, krentantys rūko kopomis

Vėjas, garbanotai supustęs nesmėlėtą dangaus pakrantę

Nerandu tiktai prieplaukų – nėra jų

Gal tik Vaiva kartais numeta tiltą į ateitį

Ir nematomi mūsų laivai skuba išplaukti į atvirą dangų

Be skausmo, be priekaištų

Panirti į gožiantį liūdesį

Nes jaučiu – tuoj ateis, jau artėja žiema

Ir pakaušiai šerkšnija alsavimu

Per plona ta riba

Kaip per širšės persmaugtą liemenį

Nuo geluonies iki sparnų galiukų

Šitaip rudeniu nuodijuosi

Nekalbėk apie mirtį

Dar laikysiu už rankų šį vakarą

Medžiai stebi, išpūtę kaštonų ir gilių akis

Jųjų žvilgsniai žolėje susipynę

Paaukoja per naktį medinius sapnus

Rudenėjančiai žemei

Ir tave, ir mane

Susiglaudusius

Medžių sapne

Paaukoja

Vėjo plunksnos

Nekalbėkime sąmojais

Geriau

Pakutenk mane

Plunksnomis vėjo

Ir aprenki vien astromis –

Rudenio žiedlapiai gausūs

Kai raudoni šermukšnių speneliai

Vėjo skruostą nuglosto

Mėtų kvapo melodiją

Išdžiūvusių smilgų

Lumzdeliai sugroja

Apsitraukia migla visi dangūs

Nekalbėkim niekų

Pirmą debesį prasegiau

Tuoj žiema

Nėra laiko niekams

Nebedelsk

Vėjo plunksnomis

Sielą kutenki

 

Almėjimas

Nesiseku

Pasakų

Apie save

Neatlaikau kaip smilgos

Vakarinio rūko

Pasimeta rodyklės

Žuvų apkandžiotam mėnuliui

Prie smėlio vartų

Vėjas atplėšia

Devynis sielos pamušalus

Ir kryžium ketvirčiuoja

Šypseną

Kai ritasi kankorėžiai sekundėmis

Ar širšėmis

Per šerdį

Aš trumpam

Tiktai svečiu pabūsiu

Basomis

Per jūsų žodinį trapumą

Kol virpa vakaru varpai aviečių

Sidabro valtimi irklais pušiniais

Į debesis lydėsiu rūko gniūžtes

 

Juose toks verpetuotas ir ramus almėjimas

Balta varna

Iš kur dar tu čia tokia,

Nori būti mandresnė?

Tik pažvelk į veidrodėlį –

Į ką esi panaši...

 

Jeigu juoda tu netapsi,

Tai prie būrio nepritapsi.

Nors figūra nebloga,

Bet tau dirbt čia ne vieta.

 

Visos juodos – tu balta,

Gali tapti nupešta.

Juk ne vienas dėl tokios

Gal netekti ir galvos...

 

Nors aš gal ir „nešpetna“,

Bet natūra ne pėsčia.

Ir įveikt mane sunku –

Nebent užpultų visu pulku.

 

Na jei taip – pati žinai

Ir daryk, kaip išmanai.

Bet geriau tu paklausyk –

Kitų negirdėk ir nematyk.

 

Aš tikiuosi – supratai

Ir pati turbūt matai,

Kad šventųjų čia nėra

Ir dauguma ne angelai.

 

Po 20 metų

Nesvarbu, koksai žiponas,

Ar jis rudas, ar raudonas.

Ponas vargšo niekados

Nesupras ir nepaguos...

 

Šiandien kai ir savas ponas

Banke kaupia milijonus.

Nebsuskaito, kiek beturi –

Ubago kišenėn žvairom žiūri.

 

Jau pamiršę veiklą savo,

Kas, kada ir kam tarnavo.

Okupanto laižė skverną

Ir vaidino kuklų tarną.

 

Bet dabar ir vėl jis ponas.

Baltas, jau nebe raudonas.

O jei kas sparnus prisiūtų,

Ir už angelą pabūtų.