2013-05-25 Šeštadienis

Polėkis

Sveiki, mielieji,

jei reiktų trumpai pristatyti mažeikiškį fotomenininką Joną Strazdauską, pasakytume, kad jis gimė 1947 metų birželio 30 d. Bukončių kaime, Mažeikių rajone. Nuo 1989 metų Lietuvos fotomenininkų  sąjungos narys, o 2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas. Nuo 1966 m. iki 2009 m. dirbo viename laikraštyje  fotokorespondentu. Tačiau tarp šių kelių lakoniškų datų būtinai reiktų pasakyti, kad Jonas yra surengęs apie dvi dešimtis personalinių parodų, o jei suskaičiuotume kaip parodų bendraautorių, tokių susidarytų kelios dešimtys, tačiau čia svarbiausia ne jų kiekis, bet jų geografija:  Slovakija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Latvija, Čikaga (JAV), Belgija, Jugoslavija, Anglija, Prancūzija, Turkija, Ispanija, Austrija, Brazilija, Portugalija, Rumunija, Kinija, Bulgarija, Italija, Čekija, Lenkija, Vokietija... Kai kuriose šalyse dalyvauta ir ne po vieną kartą, o iš  svarbesnių apdovanojimų paminėsime   „Fujifilm“ prizas – IV tarptautinė paroda „Gamta – visų namai 98“ (Kaunas); „Fujifilm“ Europos spaudos fotografijos konkurso „Lietuva 98“ nugalėtojas (Vilnius, 1998 m.); Aguecducke 2002, Katalonijos fotografijos medalis (Ispanija, 2002 m.); 2006 m. – Mažeikių krašto premijos laureatas; 5-osios Pasaulio žemaičių dailės parodos laureatas, žiūrovų prizas (Plungė, 2007 m.) ir dar daug kitų prizų bei apdovanojimų. Jis yra autorius atvirukų komplektų ir fotoalbumų: „Mažeikių kraštas“, „Mažeikių krašto paveldas“, „Mažeikių krašto gamta“, „Mažeikiai“, „Papilės kraštas“, „Židikai“, „Akmenė – Žemgalių žemė“, „Viekšniai“, „Miestas upės vingy“. Svarbesni fotografijų ciklai: „Gimtinės spalvos“ (1966 m.), „Turgus“ (1996 m.), „Išeinantys medžiai“ (1998 m.), „Žemaitijos rūkai“ (1999 m.).

 

Ilga kelionė į fotografiją

Šie metai fotomenininkui J. Strazdauskui taip pat prasidėjo sėkmingai: diplomais iš tarptautinių fotografijos parodų-konkursų „Žirgas fotografijoje“, kuris vyko Sartuose, ir XIII-osios kasmetinės „Žemės diena 2013 – Utena“.

Parodos – savęs išbandymas

Pokalbį su J. Strazdausku pradėjome nuo klausimo, kiek svarbios parodos jo gyvenime, kokia jų reikšmė.  Pasak fotomenininko, dalyvavimas parodose nevienareikšmis: dalyvaudamas „renki“ balus, kurių prireikia, jei nori būti fotomenininkų draugijos narys ar gauti menininko statusą, o kita pusė, kaip ir kiekvieno kuriančio žmogaus: „Tai kiekvienąsyk iš naujo patiriamas jaudulys, savęs išbandymas,  ar pasiseks, ar būsi pastebėtas, įvertintas, jei ne, dirbsi toliau,  sieksi, stengsies, – sakė J. Strazdauskas.  – Širdies kampelyje gali pasidžiaugti sėkme, bet jei po pirmų sėkmių menininkas galvoja, kad jis jau viską padarė ir pasiekė, tai tolygu savižudybei, nes nėra nepakeičiamų kaip ir bet kurioje kitoje srityje, todėl reikia nuolat tobulėti. Suprantu ir tuos, kurie trumpam susižavi fotografijos menu, ateina, sublizga ir... prapuola, nes, jei neturi kur realizuoti, iš parodų nepragyvensi. Perfrazavęs vieno filmo pavadinimą, pasakyčiau, kad man fotografavimas yra ilga kelionė į fotografiją.“

Skaityti daugiau...

 

Sveiki, Mielieji,

dažnai apie save mąstome, kad esame labai skirtingi kaip 365 metų kalendorinės dienos, kadangi kiekvienas esame skirtingų pomėgių ir svajonių visuma. Tačiau, nežiūrint socialinių skirtumų, tie patys bendražmogiškieji dalykai mus ir jungia, nes kitaip liktum vienišiu, niurgzla, užsidarėliu ar išsišokėliu.

Šiandien smagu pristatyti netikėtai atrastą mažeikiškę muziejininkę Aldoną Butkuvienę, kuri pirmąkąrt išdrįso savo tapybos darbus pristatyti parodoje apie malūnus.

 

Tarp kelionių įspūdžių, tapybos ir archyvų

A. Butkuvienė kilusi iš Ukmergės. Kaune baigė Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, kur įgijo dailininkės apipavidalintojos specialybę. Dirbdama Šiaulių „Elnio“ avalynės fabrike aktyviai dalyvavo Sporto komiteto organizuojamose turistinėse išvykose, kur susipažino su būsimu vyru Eugenijumi ir 1978 metais „atitekėjo“ į Mažeikius.

Sieja bendras pomėgis

Abu sieja bendras kelionių pomėgis: pėsčiomis, baidarėmis, dabar ir į tolimesnes šalis lėktuvais. „Suvedė bendras pomėgis keliauti, atitiko charakteris, – sakė A. Butkuvienė apie kartu pragyventus metus. – Mėgstame ir norime  pažinti bei pamatyti vis naujas šalis.“ Kadangi yra aukštaitė, sakė, dėl kalbos pradžioje turėjusi keblumų, nesusipratimų, o dabar, kai nuvažiuoja į tėviškę, artimieji jai sako, kad kalbanti su žemaitišku akcentu, nors pačiai moteriai taip neatrodo.

Dukros užaugo ir kalba žemaitiškai. Vyresnioji dukra Lina, turinti psichologės specialybę, su šeima gyvena Olandijoje, o jaunesnioji Agnė, nors baigė Mažeikių dailės mokyklą ir, pasak mamos, yra meniškos sielos žmogus, rašė eilėraščius, tačiau pasirinko teisininkės specialybę ir gyvena Paryžiuje.

Aldona anuomet į Mažeikius atvažiavo su pervedimu į Mažeikių avalynės fabriką, kur dailininkų apipavidalintojų būdavo net 4–6, kadangi sovietmečiu buvo madingi dideli plakatai, o atsiradus kompiuteriams, darbo sumažėjo, su laikmečiu keitėsi ir įmonių poreikiai.

Skaityti daugiau...

 
Daugiau įrašų...
Naujausias numeris

Apsilankykite