L. ir S. Ramanauskai krikštija mažąją Amandą, 2006-ieji. Nuotrauka iš redakcijos archyvo Nuo  Sedos važiuojant Grūstės link, už keleto kilometrų, prie pat kelio, matyti dvi sodybos. Vienoje iš jų, Tiškų kaime, gyvena Laima ir Saulius Ramanauskai. Ši vidutinio amžiaus sutuoktinių pora augina šešetą vaikų: vyriausiajam beveik trisdešimt, jauniausiajai – tik penkeri.

Kiekvienam šimtmečiui – po trejetuką

Laima kilusi iš Klaipėdos rajono. Kai mergaitė turėjo pradėti lankyti pirmą klasę, tėvai persikėlė į Tiškų kaimą. Dabar toje sodyboje gyvena Laimos brolis Gintautas Kontrimas su šeima. Su būsimu vyru moteris susipažino būdama 16-os, o po trejų metų už jo ištekėjo. Kurį laiką jauna šeima gyveno kartu su Laimos tėvais, o vėliau persikėlė į Sedą. Kai pasaulį jau buvo išvydę trys Ramanauskų vaikai – Arūnas, Giedrius ir Edita, Laimai per didelius vargus pavyko miestelyje gauti trijų kambarių butą.

Vaikai augo, o patys tėvai (ypač tėtis) vis labiau norėjo apsigyventi kaime. Todėl, pasitaikius progai, 1998 m. nusipirko apgriuvusią sodybą Tiškų kaime, kur tebegyvena iki šiol. Yra ūkiniai pastatai, tik atstatytas gyvenamasis namas nedidelis – mažutė virtuvėlė ir vienas kambarys, todėl šią vasarą Ramanauskai žada gyvenamąjį plotą didinti.

O tada, ką tik prasidėjus dvidešimt pirmajam amžiui ir praėjus 15-kai metų nuo dukters Editos gimimo, Ramanauskų šeimoje atsirado dar vienas trejetukas. Dabar devynmetis Deividas lanko Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos 3-ią klasę, Andrius – priešmokyklinio ugdymo klasę, o penkiametė Amanda šiemet irgi taps priešmokyklinuke. Laima juokauja, kad jos vaikai padalinti per pusę – pirmasis trejetukas „priklauso“ dvidešimtam amžiui, o kiti trys  – jau dvidešimt pirmam.

„Meninis ugdymas ir dvasingumas man yra neatsiejami dalykai“, – tvirtina R. Virketytė. Rimvydo Sprindžio nuotrauka Su Mažeikių „Vyturio“ pradinės mokyklos dailės, technologijų ir katalikų tikybos mokytoja Rasa Virketyte  kalbėjomės sėdėdamos mokytojų kambaryje po jos grafikos darbais, kurie ir davė impulsą pakalbinti mokytoją, kurios mokinių darbais, atliktais įvairia tapybos technika išpuošta visa mokykla.

Valandėlė su Rasa  prabėgo kalbant ne apie pasiekimus, o apie kūrybą, kuria ji gyvena dalindama ir perduodama savo ugdytiniams, skiepydama jiems lygiagrečiai ir dvasinius dalykus.

Kūryba ir dvasingumas – neatsiejami dalykai

Paklausta, kaip apibūdintų savo pomėgį kurti, kuris yra vienas iš esminių jos gyvenimo prioritetų, kaip įvardintų, kas jai svarbiausia gyvenime, mokytoja Rasa atsakė nesvarstydama, kad jai svarbūs trys pagrindiniai dalykai: „Pirmiausia, žmogus turėtų  rūpintis savo dvasiniu gyvenimu,  antra, save išreikšti kūryboje,  o trečia – darbas su vaikais, nes meninis ugdymas ir dvasingumas man yra  neatsiejami dalykai.“

Kaip svarbiausias gyvenimo tikslas, kuris padeda gyventi, dalintis kūrybos patirtimi su vaikais, susiformavo, kai baigusi Kauno dailės ir dailiųjų amatų mokyklą, pradėjo dirbti Mažeikiuose, tuometiniame darželyje „Žilvinas“, kuriame buvo dirbama pagal  Montessori metodą.  Rasa dirbo ir su pačiais mažiausiais, gamino mokymo priemones. Tada išgirdo iš darželio direktorės pastebėjimus, kad jos piešiniai įdomūs, traukia kitų akį.

Vėliau darželis buvo performuotas į Kazimiero Jagmino pradinę mokyklą, kurią teko skaudama širdimi palikti, nes darbas su vaikais buvo Rasos vaikystės svajonė. Jau tada ji burdavo mažesnius vaikus ir jiems būdavo „auklėtoja“. Nėra lengva „nusileisti“ iki vaiko lygmens, tuo pačiu išlaikyti drausminantį atstumą, kad nepradėtų tuo vaikai manipuliuoti. Tačiau svarbiausia darbe su vaikais, Rasos manymu, yra nuoširdumas, nes vaikai greitai pastebi melą,  nenuoširdumą.

Su J. Jankevičiaus pomėgiu žmona Stefanija jau susitaikė. Autorės nuotrauka Šiandien lankomės namuose pas mažeikiškį Joną Jankevičių pakalbėti apie jo pomėgį – meilę medžiui, drožybai. Nors trumpam prisiliesti prie žmogaus dvasinių vertybių, kurios šiuose namuose tikros, išgyventos, paprastos paprasto žmogaus kasdienybėje, tačiau tokios nuoširdžios, nesumaterialėjusios, plaukiančios iš širdies,  kuriančiajam  leidžiančios svajoti, kūrybos akimirką užsimiršti, minčiai atverti jausmų erdves.

Pomėgis – iš vaikystės

68-erių Jonas – kuklus žmogus, su savo drožinėtais darbais tik šį rudenį, įkalbintas buvusio kolegos Antano Vismanto, dalyvavo Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro suorganizuotoje rajono tautodailininkų parodoje, po jos – Telšiuose, apskrities tautodailininkų parodoje. Savo pomėgį demonstravo Amatų dienoje, kuri rudens pradžioje vyko Nevarėnuose.

Apsilankius Jankevičių namuose, akį iškart patraukė lietuvių sakmių ir pasakų motyvais išdrožinėtos lentos, bareljefai, kryžiai, kaukės, skulptūros.

Kilęs iš Telšių rajono ir augęs gausioje, septynių vaikų, šeimoje, Jonas sakė, kad jau vaikystėje mėgęs drožinėti anteles, lipdyti iš molio, o jo brolis, palinkęs prie metalo, vėliau gamino papuošalus iš gintaro ir sidabro.