Pirmieji Naujieji Metai Sedoje su sūneliu ir vyru, 1996 m. Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos raštinės vedėja Gražina Martinkutė Bedaugienė-Lukšienė, kalbėdama apie kai kuriuos savo gyvenimo įvykius, negali sulaikyti jaudulio ir ašarų. „Toks jau likimas man buvo skirtas“, – sako moteris, sutikusi pasidalinti savo išgyvenimais su „Būdo žemaičių“ skaitytojais.
Buvo apkaltinti patys
G. Martinkutė gimė ir augo Pabradumės kaime. Sedoje baigusi vidurinę mokyklą, įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumo meninio audinių ir trikotažo apiforminimo bei koloravimo specialybę. Dar besimokydama antrajame kurse susipažino su būsimu vyru telšiškiu Alvydu Bedaugiu ir sukūrė šeimą. 1981-aisiais gimė dukrelė Živilė. Baigusi technikumą, Gražina gavo paskyrimą į Alytaus medvilnės kombinatą. Jauna šeima gyveno mažyčiame kambarėlyje ir tokios gyvenimo sąlygos jų netenkino, todėl po metų iš Alytaus persikėlė į Mažeikius. Dar po metų (1983-aisiais) Bedaugiams gimė sūnus Tomas. Mažeikiuose Gražina dirbo tuometėje Mažeikių rajkoopsąjungoje, Mažeikių ATŪ-5, vaikų lopšelyje-darželyje „Berželis“, „Mažeikių naftoje“ dailininke apipavidalintoja.

Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos pradinių klasių mokytoja Janina Končienė čia dirba penkerius metus, bet per tą laiką ji pamilo gimnazijos kolektyvą, o kolektyvas – ją. Jaunatviškai atrodanti, nuolat besišypsanti ir kupina energijos pedagogė mielai pasakojo apie savo gyvenimo sunkumus, pomėgius ir kitus dalykus.

Didelis autoritetas

Janina gimė 1953 metų žiemą Joniškio rajone, Beržėnų kaime. Savo tėčiui Juozui Pluščiauskui ji buvo šeštas vaikas, o  mamai – pirmas, mat tėtis buvo našlys su penkiais vaikais, ir į tą šeimą atitekėjo dvidešimt aštuonerių metų mergina iš didelio, bet jau nugyvento ūkio. Janinos tėtis gimęs 1896 m. netoli Tytuvėnų. Moters teigimu, jo tėvai buvo bežemiai, todėl apie jokius mokslus negalėjo būti nė kalbos. „Taigi duoną užsidirbdavo bernaudamas Žarėnų dvare, kur iš kitų išmoko skaityti. Vėliau, jau tarnaudamas kariuomenėje, išmoko ir rašyti. Dar vėliau už mūšius su bermontininkais prie Radviliškio kaip savanoris, vykdant žemės ūkio reformą, Šiaulių apskrityje, Gruždžių valsčiuje, Beržėnų kaime, gavo 13 ha žemės, kur įkūrė savo ūkį. Tėvelis labai brangino savo žemę, kurią dirbo pats ir vaikai. Tėtis iš savo ūkio pajamų galėjo išleisti vaikus mokytis. Vienintelis sūnus  tais laikais baigė aukštąjį mokslą, karui baigiantis pasitraukė į Vakarus, gyveno Kanadoje (dabar jau miręs).  Vyresnės dukterys baigė įvairius kursus, nors tėtis norėjo, kad jos siektų mokslo. Kai man buvo treji metukai, gimė dar viena mergaitė – pagrandukė. Taip ir prasidėjo mūsų abiejų gyvenimas, nes vyresnieji jau buvo išėję iš namų ir gyveno savarankiškai“, – apie  tėvus ir save pradėjo pasakoti J. Končienė.

Sedoje, visai šalia autobusų stotelės, gyvenanti Birutė Šopienė laisvalaikio neturi nei vasarą, nei žiemą. Jos labai kruopščiai nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens prižiūrima sodyba prieš keletą metų pelnė vienos iš geriausių titulą, o žiemą moteris neria ir mezga. Pernai, prieš Kalėdas, Sedos miestelio bibliotekoje vyko B. Šopienės nėrinių ir mezginių paroda. Šio savo pomėgio istoriją moteris mielai sutiko papasakoti ir „Būdo žemaičių“ skaitytojams.

Reikalauja kruopštumo

B. Šopienė noriai rodo gausybę nėrinių bei mezginių. Sunku visus net įvardinti, kai jų tiek daug. Tai pirmiausia vąšeliu nertos didesnės ir mažesnės staltiesėlės. Vienos baltos, kitos spalvotos, vienos iš plonesnių siūlų, kitos iš storesnių. Kai kurios nertos vien tik iš siūlų, kitos komponuotos su audiniu. Yra nertų darbelių ir įvairioms progoms, pavyzdžiui, balta širdelė (pašnekovė sako turėjusi nunėrusi ir raudoną), papuošta blizgančiu kaspinėliu, skirta Valentino dienai. Velykų  stalui papuošti moteris baltą audinį apnėrė velykiniais  simboliais ir išėjo puošni, šiai pavasario šventei labai tinkanti staltiesė. Bene pats įdomiausias proginis nėrinys – neįprastos formos mažytė staltiesėlė su angeliukais, kuri, aišku, skirta šv. Kalėdų stalui. Staltiesėlę reikia uždėti ant specialiai padaryto labai mažyčio staliuko, tada dedamas kalėdaitis, o staltiesėlės trikampiai krašteliai su angeliukais gražiai nusvyra nuo to specialaus staliuko ir taip suteika Kalėdų stalui neįprastą aurą.