Mažeikiškė Liuda Narmontienė šių metų rugpiūtį šventė gražų ir garbingą 85-ąjį gimtadienį. Šiandien moteris į rankas dažniau pasiima knygą, kurių turi nemažai sukaupusi, tačiau dar, rodos, visai neseniai dėliojo, derino, vyniojo spalvotų siūlų kamuoliukus mintyse susidėliojusiam paveikslui, kurį virbalais ji numegzadvo, o užbaigusi neprisirišdavo, dovanodavo artimiesiems ar draugams.

Virbalais megzti paveikslai

Nors šiais laikais sunku žmones kuo nors nustebinti, tačiau dažnai nepatiki išgirdęs, kad kažkas virbalais mezga paveikslus. Pati technika nėra nauja, kažkuo įmantri, tačiau Liudos paveikslai stebina tuo, kad jie sukurti nesinaudojant eskizais, moteris neskaičiavo mezgamų akių, nes sakė, pamačiusi gražų paveikslėlį ar tiesiog mintyse iškilus vaizdui, leidusi sau laisvai interpretuoti, savaip derinti spalvas, tad vaizduojami daiktai neturi griežtų atspalvių perėjimų, todėl prieš akis plaukia ir raibuliuoja oras, medžiai, saulėlydžiai, kitame paveiksle lyg gyva scena: Paskenduolės (paveikslo motyvas pagal rašytojo Antano Vienuolio apsakymą) vėlė, išskrendanti iš ežero paukšteliu. Temų daug ir moteris negalėjo pasakyti, kad viena kuri labiausiai artima, tad su meile atlikti darbai vienodai puikiai atrodo: ir gėlės, ir pajūrio pušys, ir vaikai, bėgantys per pievą pažiūrėti, kaip pražydo obelis... Čia nejučia pasinersi į mėlynuosius vakaro tolius, čia sušilsi žiemos saulėlydyje, čia akimis palydėsi lyg savus laivus, pasiklydusius jūroje (dainos motyvais), rodos, šnara svyruokliai gluosniai, o tiltelis tebejaučia basas jaunystės pėdas... Kiekvienas paveikslas – lyg langas į pasaulio beribes erdves.

Šiandien mintimis nusikelsime į Viekšnius, Vytauto gatvę, pas Rozaliją Keršienę, gimusią 1932 metų kovo 27 dieną, gyvenančią šalia buvusios ligoninės pastato, kuris dabar užkaltais langais ir durimis.

Kiekvienąsyk susitikime su vyresniosios kartos žmonėmis, su jų prisiminimais nusikeli į praeitį, visai visai kitokią nei dabartis, tad kiekvienąsyk lyg bandai išgauti ir išgirsti kažką itin svarbaus, tačiau kas gali būti svarbiau, kad bet kokiomis sąlygomis žmonės išgyveno, ištvėrė ir liko šviesūs savo širdimi ir protu.

Nuotraukos pasakoja...

Kai R. Keršienė ištraukė senus albumus, į mus pažvelgė senos nespalvotos nuotraukos. Rozalija jas dėliodama pasakojo: „Mamos tėvai 1918 metais iš Ukmergės rajono Dusetų parapijos buvo išvežti į Rusiją. Mano tėvai susipažino Rusijoje, kur mama dirbo ligoninėje, o tėtis geležinkelyje patarnautoju.   Susituokė grįžę į Lietuvą. Mama – Leokadija Didžiulytė, tėvas – Pranciškus Gargasas. Gyvenome Sovaičių kaime, septyni kilometrai nuo Viekšnių Laižuvos link. Šeimoje augome dvi seserys ir brolis. Sesuo Morta ir brolis Juozapas, abu jau mirę, aš buvau  jauniausia. Tada Sovaičiuose buvo pradinė, bet aš baigiau Rekečių pradinę mokyklą 1944 metais.

1. E. M. Valiulytė-Pampalienė „Vienos kraujo“ premjeroje 1968 m. Šis pasakojimas ne vien apie šeimos istoriją, bet ir tolimo laikmečio dvasia persunktus įvykius, tuometinį verslą, kaimynus, karo suluošintus, sunkius žmonių likimus. Šiandien kartu su buvusia viekšniške Elžbieta Marija Valiulyte-Pampaliene einame jos atminties takais. Kokie bebūtų sunkūs išgyvenimai, tačiau E. M. Pampalienė juos išdėstė ramiai, kaip žmogus, nuolankiai priėmęs  visa: ir bloga, ir gera: „Aš 1950 metais išvykau iš Viekšnių, bet kasmet per atostogas lankausi... Labai jau esu nutolusi  nuo Viekšnių gyvenimo. Užaugo naujos kartos, nauji verslai, o namas, kuriame gimėme keturi broliai ir aš, 2008 metų balandį sudegė. Ten gyveno kiti šeimininkai...“

Iš Viekšnių į Kauną

„Gimiau 1933 metų liepos 10 dieną Viekšnių mieste, Vytauto g. 40, lankiau Viekšnių pradinę mokyklą, 1944 metais, būdama dvylikos metų, įstojau į Viekšnių gimnazijos  1-ąją klasę“, – pradeda savo pasakojimą E. M. Valiulytė-Pampalienė.

Elžbieta Marija keturias gimnazijos klases baigė 1948 metais, dėl sunkių materialinių sąlygų tęsti mokslo nebegalėjo. Dirbo įvairiose įstaigose, kad susitaupytų mokslui, pragyvenimui, o 1952 metais,  pasak jos,  neatsispyrusi svajonei išmokti dainuoti, išvyko ir įstojo į Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklą (dabar konservatorija) ir 1956 metais baigė Vokalinį skyrių.

Vienus metus dirbo Šiaulių miesto 6-ojoje vidurinėje mokykloje muzikos mokytoja, tačiau, vedama aistros save realizuoti dainuodama, laimėjusi konkursinę atranką, 1957 m. spalio mėnesį tapo Kauno valstybinio muzikinio teatro choro artiste, kur per trisdešimt šešerius darbo metus dalyvavo 104 operos, operetės, oratorijos pastatymuose, atliko ir solines 2. Su vyru, dukra ir žentu po operetės „Marica“ (po jos E. M. Valiulytė-Pampalienė išėjo į užtarnautą poilsį). partijas, teko dirbti režisieriaus padėjėja. Pasak E. M. Pampalienės, neišdildomą įspūdį paliko pasaulinio garso dainininkai Georgas Otsas, Elena Čiudakova, Virgilijus Noreika, Irena Milkevičiūtė, Eduardas Kaniava, Antanas Kučingis bei kiti.

1995 metų birželio mėnesį E. M. Valiulytė-Pampalienė išėjo į užtarnautą poilsį.

Išsaugoti praeitį

„Tėveliai ir du broliai ilsisi Viekšnių kapinėse. Norėdama išsaugoti jų praėjusio gyvenimo pasiekimus ir kad užmarštin nenueitų jų dirbtuvėse gaminti saldainiai „Karvutės“, surinkau viską, ką radau, restauravau, kad ateinančios kartos žinotų, – pasakojo E. M. Pampalienė. – Apsilankiusi Viekšnių krašto muziejuje, pamačiau 1937 metų liepos 16 dienos savaitinį lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatų laikraščio „Verslas“ Nr. 29–30 apie Viekšnių miestelio verslą, kuriame buvo ir mano tėvelių saldainių dirbtuvių „Kaimas“, įsteigtų 1928 metais, gaminančių įvairių rūšių aukštos kokybės grietininius saldainius, reklama („Savininkas Jonas Valiulis, Viekšniai, Vytauto gatvė Nr. 40, kainos pigios, užsakymai pildomi greitai. Pirmoji žemaičių saldainių dirbtuvė“). Nubraukusi laiko dulkes, ėmiausi restauruoti du pagyrimo raštus, kuriuos gavo už dalyvavimą parodose Tryškiuose 1929 m. rugsėjo 25 dieną ir Plungės žemės ūkio parodoje 1931 m. rugsėjo 7 dieną.  Kaune vykusioje parodoje (apytikriai apie 1933 metus)  gautas pagyrimo lakštas neišliko. Namo nuotrauką taip pat restauratoriai atgamino, vienoje pusėje, dešinėje, gyvenome mes, o kairėje buvo dirbtuvės.“

Pasak moters, virtuvėje stovėjo 3 skylių krosnis, ant kurios tilpo emaliuoti, apvaliu dugnu puodai. Į juos buvo supilama po 15 litrų gero, šviežio, ūkininkų pristatyto pieno ir 5 kg cukraus. Pieną pirko iš Padvarių kaimo ūkininkų Petkaus, Rimkaus ir kt., cukrų maišais po 50 kg – iš žydo Galdmano ir kt. Pieną reikėjo maišyti, kol užvirs, o užvirus maišydavo dviem litriniais samčiais, kad neišbėgtų, nes krosnį kūreno geromis beržinėmis malkomis. Taip verdamas pienas po 2 val. tirštėdavo ir buvo maišoma medinėmis mentelėmis, kad neprisviltų. Meistrui paragavus, kad masė jau išvirus, supildavo į specialias skardas ir išnešdavo į rūsį, kad atauštų. Po 8 val. masę pjaustydavo gabaliukais. Prie stalo sėdėdavo 5 darbininkės (prireikus ir daugiau), kurios supjaustytus saldainius vyniodavo į sviestinį popierių ir ant viršaus užvyniodavo firmines etiketes, atspausdintas Šiaulių spaustuvėje.

Saldainių vyniotojomis dirbo viekšniškės Anė Janušytė, Albertina Balčiūnienė, Valė Drazdauskaitė, Anė Žutautaitė, Cecė Mačytė, dvi Sakalauskaitės, Stasė Skerstonaitė, Albertina Stonytė, Stasė Gužauskaitė ir kt.

3. Atlaiduose ankstų 1935 m. liepos rytą O. Valiulienė, S. Gužauskaitė, J. Valiulis ir iš gretimo „bagamazo“ atėję Bačiuliai. „Karvutės“ turėjo paklausą

Vėliau dirbtuvėse „Kaimas“, kaip prisimena pašnekovė, pradėjo gaminti mėtines ir karamelines dūdeles. Gamybos procesui vadovavo meistras Jurgis Laureckis. Atvykęs iš Šiaulių „Rūtos“ saldainių fabriko meistras Aleksas Nikolajevas įsisavino irisų, vaisinių, šokoladinių saldainių su romu gamybą. Saldainiai būdavo susverti po 5 kg ir supakuoti popieriniuose pakuose, jais aprūpindavo Viekšnių miesto krautuvininkus: Veisą, Jankų, Rimkienę, Taujenį, Visminą ir kt., taip pat ir aplinkinių miestelių krautuves. „Vieną gražią dieną“ A. Nikolajevas  Naujakuriuose nusipirko (ar turėjo) namą ir ten įkūrė „Karvučių“ saldainių dirbtuves. Dalis darbininkių perėjo pas jį.

Liepos mėnesio pirmomis dienomis, prasidėjus Žemaičių Kalvarijos atlaidams, pasak E. M. Valiulytės-Pampalienės, vykdavo didžioji prekyba saldainiais. Pasamdydavo pačius geriausius (ūkininko Dargio) arklius, vežimą su būda ir išdardėdavo Valiuliai ir Stasė Gužauskaitė, kuri jiems padėdavo, į atlaidus. Arklius ir vežimą palikdavo pas varpininką. Pasistatę „bagamazą“ (taip vadino palapinę iš brezento), stalą, svarstykles, pradėdavo prekybą. Neparduotus saldainius pigiau parduodavo čigonams. Gretimame „bagamazine“ prekiavo riestainiais geri Valiulių draugai Bačiuliai, kurie patys jas ir kepdavo.

Pasak buvusios viekšniškės,1938 m. tėvai įsigijo sunkvežimį, kurį vairavo Kučikas. Saldainius išvežioti pasidarė lengviau ir greičiau, bet prasidėjo sovietinė okupacija, o kad automobilio nenacionalizuotų, jį išardė ir detales išslapstė, tikėdamiesi, kad netrukus vėl viskas grįš į senas vėžes. Deja, jo taip ir nebepavyko sumontuoti. Sovietinę okupaciją pakeitė hitlerinė. Vokiečių laikais slapta bandė virti saldainius, darbo jėga buvo šeima, o asortimentas – „Karvutės“. Etiketes spausdino Šiauliuose, bet be savininko pavardės.

„Vieną gražią 1943 metų dieną“ vokiečiai susekė visus amatininkus – saldainių, mėsos, dešros ir kt. produktų gamintojus – visus areštavo, tarp jų J. Valiulį ir A. Nikolajevą, ištrėmė į priverčiamųjų darbų koloniją Dimitrave (Kretingos r.). Iš ten kaliniai, tarp jų ir A. Nikolajevas, buvo išvežti į Vokietiją. „Mama gavo laišką iš tėtės su prašymu dėl išpirkos, ką ir kiek turėti, atvažiuoti ir išsipirkti. Išpirka įvyko. Tėtis grįžo, bet saldainių gamyba buvo baigta...  Žinodami receptūrą, mes pasimėgaudami išsivirdavome savo „Karvutes“, – prisimena E. M. Pampalienė.

4. Olgos ir Jono Valiulių vestuvės 1928 m. Viekšniuose, Vytauto g. 40. Seno namo istorija

„Vytauto gatvės Nr. 40 (buvusi Naujoji g.) gyvenamasis namas pastatytas 1904 m. Statė seneliai – mamos tėvai Ivan Vorobej ir Olga Kaušaraitė, – prisimena  E. M. Pampalienė. – Pasak jų, tame name kurį laiką buvo mokykla. Tėvams susituokus (Olgai Vorobaitei ir Jonui Valiuliui), 1928 m. tėtis įkūrė saldainių dirbtuves „Kaimas“. Tėtį šio amato išmokė Zubovaitė. Šeima gyveno dešinėje pusėje, kairėje buvo dirbtuvės.“

1946 metais mirus J. Valiuliui, mama liko su būriu vaikų be jokio pragyvenimo šaltinio. Namui reikėjo remonto. Iš pradžių nuomojo, vėliau dešinę pusę pardavė Ungeičiui. Po kelerių metų ir kairę pusę, gyveno du šeimininkai, o 2008 m. balandžio pabaigoje kilo gaisras, namas sudegė. Pasak E. M. Pampalienės, dešinėje pusėje gyvenęs Ungeitis nebuvęs geras kaimynas, dėl to ir kairę namo pusę mama pardavė Kalvėnams, pati pirko Puodininkų gatvėje. Kalvėnas pastatė šiuolaikišką gyvenamąjį namą.

Vytauto g., priešais saldainių dirbtuves, buvo puodų dirbtuvių savininko žydo Šikio gyvenamasis namas, kieme puodų dirbtuvės, kur dirbo puodininkai Vilimas, Intendorfas, Mackevičius, Šliaudaris ir kiti. Didžiųjų švenčių proga sukviesdavo darbininkus ir jų šeimas į šventinius šeimos pietus.

E. M. Pampalienė išvardino Vytauto gatvės gyventojus nuo Dariaus ir Girėno gatvės link Akmenės gatvės, gyvenusius jos vaikystės metais, vis ką nors pridurdama iš pasivijusių  prisiminimų:   Gelžinis, Gelžinytė-Sakalauskienė (mokytoja, 1944 m. išvyko į Vakarus); Plonienė – audėja, Plonytė (gimnazijos sekretorė);Tupikienė-Dargienė (ūkininkė); pieninė (iš tolo kvepėjo perdirbamas pienas, sukosi įvairūs ratai, vamzdžiai, žiemą iš Ventos ledus po pjuvenomis sandėliavo; Jutkus (neįgalus, turėjo didelį sodą); Rušinienės trobelė (nuomojo Raudonaitės, vėliau gyveno laiškanešio Mikalausko šeima; Šikis – puodininkas, savininkas, po jo – Spindys su žmona, 1944 m išvykę į Vakarus). Intendorfas – puodininkas, jo dideliame sode buvo daug agrastų, laikė piktą šunį; Agorodnikas; Miltinis, Stelingis (nuomojo savo namo dalis, vėliau namai sudegė, atstatyti nauji); Šležas – ūkininkas, Pakalniškis (puodžius); Valuntaitės, garsėjusios skaniais raugintais kopūstais, kuriuos parduodavo gatvės kaimynams); Rimša (ūkininkas); Reifas, turėjęs kailių dirbtuves.