2013-06-19 Trečiadienis

Žmonės

„Mūsų laimė – mūsų vaikai“

 

Gajutė Abelkienė

Kaip nenumaldomai greitai bėga laikas... Rodos, tik buvo jauni, atšoko vestuves, o, žiūrėk, jau 50 metų pragyventa kartu, užaugę vaikai, anūkų visas būrys... Ir laimė visada šalia, o ta laimė – vaikai, geri ir darbštūs, mylintys ir gerbiantys... Šis pasakojimas – padėka jiems, už viską – ir už dovaną auksinių vestuvių proga.

Suvedė likimas

Alma ir Justinas Dauniai lapkričio mėnesį šventė auksines vestuves. Pasak Almos, nebuvo puotos, tačiau gavo puikią vaikų dovaną – kelialapį į Palangos sanatoriją. „Tai buvo pati geriausia dovana, pirmą kartą taip ilsėjomės, todėl ir noriu papasakoti apie savo vaikus – jie yra didžiausia mūsų laimė“, – pradėdama pasakojimą sakė A. Daunienė.

Gimusi Klaipėdos krašte, tada Memelyje, Vokietijoje, būdama vos 3-ejų metukų, su tėvais atvažiavo į Laižuvą ir gyveno ten iki karo, o prasidėjus karui, atsidūrė Latvijoje. Čia, pasak moters, latviai pakeitė jos vardą: „Pagal dokumentus esu Elvyra, tačiau latviams buvo sunku ištarti mano vardą, tai pradėjo vadinti Alma, taip visi vadina iki šiol.“

Po karo vėl grįžo į Laižuvą, iš pradžių mokėsi Nakutiškėje, vėliau – Laižuvos septynmetėje mokykloje. „Labai mėgau sportuoti, – prisiminė mokyklos laikus A. Daunienė. – Rajoninėse varžybose visada užimdavau prizines vietas.“

Buvo pradėjusi lankyti Mažeikių vidurinę mokyklą, tačiau mokslo neteko ilgai ragauti, tėvai buvo silpnos sveikatos, reikėjo prižiūrėti ūkį. Paskui pradėjo dirbti kolūkio galvijų fermose, tačiau ir dirbdama nenustygo vietoje, pasinėrė į saviveiklą. „Vadovė Petkienė jaunimą mokė liaudies šokių, tai visur važinėjomės koncertuoti, buvome Vilniuje, Dainų šventėje“, – pasakojo pašnekovė.

O vyras, pasak Almos, beveik į kiemą pats atėjo: „Kai mūsų kaime pradėjo vesti elektrą, atvažiavo elektrikų brigada, kurioje buvo ir Justinas. Jis gyveno Akmenės rajone, Kinkių kaime, o Laižuvoje apsigyveno kaimynystėje, tai į šokius kartu nueidavome, pabendraudavome, taip ir susidraugavome. Baigę darbus išvažiavo, tai laiškais susirašinėjome, po metų susituokėme. Tiesa, ne iš karto. Nesituokiau, kol su Justino tėvais nesusipažinau.“

 

Gyvenime buvo visko

 

Šeimyninis gyvenimas, pasak A. Daunienės, tekėjo įprastine vaga. Po vestuvių Justinas taip pat pradėjo dirbti fermose. Turėjo nusipirkę namelį, tačiau vyko melioracija ir jį nugriovė, parsikraustė gyventi prie fermų. Moteris sakė, jog buvo visko: viena diena linksmesnė, kita – liūdnesnė, kaip ir visų, tik viena jų  apvertė įprastą gyvenimą...

Prikalbinti moters pusbrolio, Dauniai su dviem sūnumis – Justinu ir Drąsiumi – išvažiavo į Šiaulius, kur pragyveno 25 metus, susilaukė dar vieno sūnaus – Rolando. Kai mažajam buvo gal pusė metų, Alma pradėjo dirbti šalia esančioje mokykloje valytoja. „Vaikai buvo labai ramūs. Vyras grįždavo iš darbo grūdų kombinate, aš išeidavau į darbą, – pasakojo A. Daunienė. – Kai vaikai paaugo, perėjau dirbti į mokyklos valgyklą, norėjau, kad vaikai visada būtų šalia manęs. Kartu į makyklą, kartu iš mokyklos, visą laiką būdavome kartu.“

Vėliau Justinas tęsė mokslus Kaune, o Drąsius ir Rolandas – Šiauliuose. Netrukus vyresnieji sūnūs sukūrė šeimas, o tėvus patraukė jaunystės vietos, taip pat Laižuvoje gyvenanti Almos sesuo Bronė, tad A. ir J. Dauniai su jauniausiuoju sūnumi sugrįžo į Laižuvą. „Čia prasidėjo naujas gyvenimas. Į darbą nebėjome, turėjome žemės, arklį, dvi karves. Rolandas gavo darbą mokykloje, tik gaila buvo Šiauliuose likusių sūnų, – prisiminimais dalijosi moteris. – Netrukus vedė ir Rolandas, gimė anūkėlė Lukrecija, o ir šiauliškiai dažnai atvažiuodavo, tai gailėtis nebebuvo kada.“

 

Didžiuojasi vaikais ir anūkais

 

Nepajuto Alma su Justinu, kaip prabėgo tie 50 metų, tik suaugę sūnūs su marčiomis ir anūkų pulkelis primena prabėgusius metus. „Vyras labai darbštus, visi stebisi, ir manęs vienos niekur nenori išleisti, nori, kad kartu būtume, – sako moteris. – Ištekėjau neturėjusi kitų vyrų, visą gyvenimą su vienu. Aišku, buvo visko per tiek metų, bet anūkėlė Lukrecija sako, kad mes per daug vienas kitą mylim. Laimingi esam, kad turim gerus vaikus, marčios kaip dukterys, nėra jokių pykčių, piktų žodžių, visi santaikoj gyvenam.“

Pasak A. Daunienės, visi vaikai gerai gyvena, kiekvienas turi susikūręs savo gyvenimą. „Justinas su šeima dabar gyvena Anglijoje. Buvo trumpam išvažiavęs, bet vėlaiu išsivežė visą šeimą, ten susilaukė dar vieno vaikelio – sūnelio Emilio. Dirba prie gėlių, prižiūri, kaip daromos puokštės, grįždamas ir man gėlių puokštę parveža, – didžiuodamasi pasakojo pašnekovė. – Marti Roma dabar augina mažąjį, bet jam jau dveji metukai, tai irgi žada pradėti dirbti. Ji labai darbšti, parvažiavusi ir daržus ravi, ir kitus darbus dirba, tikra ūkininkė. Vyresnieji vaikai – Simona, Paulius ir Tomas – tebesimoko mokykloje. Kasmet aplanko, kartais net po du kartus. Buvome ir mes pas juos jau ne kartą. Kai pasiilgsti, tai ir lėktuvu skristi nebaisu.“

Vien tik gerus žodžius apie sūnų Drąsių ir jo šeimą išsakė moteris: „Drąsius gyvena Šiauliuose, dirba staliumi. Geras rankas turi, bet kokį darbą sugeba padaryti. Jo žmona Renata dirba viešbutyje administratore, puiki šeimininkė, o kokius skanius tortus kepa. Jų duktė Laura mokosi 11-oje klasėje, o sūnus Lukas – septintokas, dainuoja „Dagilėlio“ chore, su kuriuo jau pabuvojo Prancūzijoje, Vokietijoje.“

Dažniausiai tėvus aplanko Mažeikiuose gyvenantys Rolandas su žmona Edita ir dukryte Lukrecija. Pasak A. Daunienės, abu jie muzikos mokytojai, Lukrecija mokosi 5-oje klasėje, lanko šokių grupę. „Rolandas kaip tikras „gaspadorius“ darbuojasi: žolę pjauna, sodą, gėlynus prižiūri. Edita irgi sukasi kaip bitelė, pietus išverda, namus tvarko, darželius ravi, – pasakoja moteris. – Visada džiaugiamės vaikų sulaukę. Kai susirenkam visi, tai visas balius išeina, nė svetimų nebereikia.“

Baigdama pokalbį, A. Daunienė sakė labiausiai su vyru norinti padėkoti vaikams už puikią dovaną auksinių vestuvių proga ir pasidžiaugti, kad gražiai savo šeimose gyvena, myli ir gerbia savo tėvus. „Dabar jau galime gyventi, kad tik sveikatos būtų, – sakė moteris, – o laimę mums suteikė mūsų vaikai.“

 

 

 

Lyg langai į beribes pasaulio erdves

Mažeikiškė Liuda Narmontienė šių metų rugpiūtį šventė gražų ir garbingą 85-ąjį gimtadienį. Šiandien moteris į rankas dažniau pasiima knygą, kurių turi nemažai sukaupusi, tačiau dar, rodos, visai neseniai dėliojo, derino, vyniojo spalvotų siūlų kamuoliukus mintyse susidėliojusiam paveikslui, kurį virbalais ji numegzadvo, o užbaigusi neprisirišdavo, dovanodavo artimiesiems ar draugams.

Virbalais megzti paveikslai

Nors šiais laikais sunku žmones kuo nors nustebinti, tačiau dažnai nepatiki išgirdęs, kad kažkas virbalais mezga paveikslus. Pati technika nėra nauja, kažkuo įmantri, tačiau Liudos paveikslai stebina tuo, kad jie sukurti nesinaudojant eskizais, moteris neskaičiavo mezgamų akių, nes sakė, pamačiusi gražų paveikslėlį ar tiesiog mintyse iškilus vaizdui, leidusi sau laisvai interpretuoti, savaip derinti spalvas, tad vaizduojami daiktai neturi griežtų atspalvių perėjimų, todėl prieš akis plaukia ir raibuliuoja oras, medžiai, saulėlydžiai, kitame paveiksle lyg gyva scena: Paskenduolės (paveikslo motyvas pagal rašytojo Antano Vienuolio apsakymą) vėlė, išskrendanti iš ežero paukšteliu. Temų daug ir moteris negalėjo pasakyti, kad viena kuri labiausiai artima, tad su meile atlikti darbai vienodai puikiai atrodo: ir gėlės, ir pajūrio pušys, ir vaikai, bėgantys per pievą pažiūrėti, kaip pražydo obelis... Čia nejučia pasinersi į mėlynuosius vakaro tolius, čia sušilsi žiemos saulėlydyje, čia akimis palydėsi lyg savus laivus, pasiklydusius jūroje (dainos motyvais), rodos, šnara svyruokliai gluosniai, o tiltelis tebejaučia basas jaunystės pėdas... Kiekvienas paveikslas – lyg langas į pasaulio beribes erdves.

Skaityti daugiau...

 

Kai prakalba nespalvotos fotografijos

Šiandien mintimis nusikelsime į Viekšnius, Vytauto gatvę, pas Rozaliją Keršienę, gimusią 1932 metų kovo 27 dieną, gyvenančią šalia buvusios ligoninės pastato, kuris dabar užkaltais langais ir durimis.

Kiekvienąsyk susitikime su vyresniosios kartos žmonėmis, su jų prisiminimais nusikeli į praeitį, visai visai kitokią nei dabartis, tad kiekvienąsyk lyg bandai išgauti ir išgirsti kažką itin svarbaus, tačiau kas gali būti svarbiau, kad bet kokiomis sąlygomis žmonės išgyveno, ištvėrė ir liko šviesūs savo širdimi ir protu.

Nuotraukos pasakoja...

Kai R. Keršienė ištraukė senus albumus, į mus pažvelgė senos nespalvotos nuotraukos. Rozalija jas dėliodama pasakojo: „Mamos tėvai 1918 metais iš Ukmergės rajono Dusetų parapijos buvo išvežti į Rusiją. Mano tėvai susipažino Rusijoje, kur mama dirbo ligoninėje, o tėtis geležinkelyje patarnautoju.   Susituokė grįžę į Lietuvą. Mama – Leokadija Didžiulytė, tėvas – Pranciškus Gargasas. Gyvenome Sovaičių kaime, septyni kilometrai nuo Viekšnių Laižuvos link. Šeimoje augome dvi seserys ir brolis. Sesuo Morta ir brolis Juozapas, abu jau mirę, aš buvau  jauniausia. Tada Sovaičiuose buvo pradinė, bet aš baigiau Rekečių pradinę mokyklą 1944 metais.

Skaityti daugiau...

 

Kol širdyje gyvi prisiminimai...

1.	E. M. Valiulytė-Pampalienė „Vienos kraujo“ premjeroje 1968 m. 1. E. M. Valiulytė-Pampalienė „Vienos kraujo“ premjeroje 1968 m. Šis pasakojimas ne vien apie šeimos istoriją, bet ir tolimo laikmečio dvasia persunktus įvykius, tuometinį verslą, kaimynus, karo suluošintus, sunkius žmonių likimus. Šiandien kartu su buvusia viekšniške Elžbieta Marija Valiulyte-Pampaliene einame jos atminties takais. Kokie bebūtų sunkūs išgyvenimai, tačiau E. M. Pampalienė juos išdėstė ramiai, kaip žmogus, nuolankiai priėmęs  visa: ir bloga, ir gera: „Aš 1950 metais išvykau iš Viekšnių, bet kasmet per atostogas lankausi... Labai jau esu nutolusi  nuo Viekšnių gyvenimo. Užaugo naujos kartos, nauji verslai, o namas, kuriame gimėme keturi broliai ir aš, 2008 metų balandį sudegė. Ten gyveno kiti šeimininkai...“

Iš Viekšnių į Kauną

„Gimiau 1933 metų liepos 10 dieną Viekšnių mieste, Vytauto g. 40, lankiau Viekšnių pradinę mokyklą, 1944 metais, būdama dvylikos metų, įstojau į Viekšnių gimnazijos  1-ąją klasę“, – pradeda savo pasakojimą E. M. Valiulytė-Pampalienė.

Elžbieta Marija keturias gimnazijos klases baigė 1948 metais, dėl sunkių materialinių sąlygų tęsti mokslo nebegalėjo. Dirbo įvairiose įstaigose, kad susitaupytų mokslui, pragyvenimui, o 1952 metais,  pasak jos,  neatsispyrusi svajonei išmokti dainuoti, išvyko ir įstojo į Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklą (dabar konservatorija) ir 1956 metais baigė Vokalinį skyrių.


 

Vienus metus dirbo Šiaulių miesto 6-ojoje vidurinėje mokykloje muzikos mokytoja, tačiau, vedama aistros save realizuoti dainuodama, laimėjusi konkursinę atranką, 1957 m. spalio mėnesį tapo Kauno valstybinio muzikinio teatro choro artiste, kur per trisdešimt šešerius darbo metus dalyvavo 104 operos, operetės, oratorijos pastatymuose, atliko ir solines 2.	Su vyru, dukra ir žentu po operetės „Marica“ (po jos E. M. Valiulytė-Pampalienė išėjo į užtarnautą poilsį). 2. Su vyru, dukra ir žentu po operetės „Marica“ (po jos E. M. Valiulytė-Pampalienė išėjo į užtarnautą poilsį). partijas, teko dirbti režisieriaus padėjėja. Pasak E. M. Pampalienės, neišdildomą įspūdį paliko pasaulinio garso dainininkai Georgas Otsas, Elena Čiudakova, Virgilijus Noreika, Irena Milkevičiūtė, Eduardas Kaniava, Antanas Kučingis bei kiti.

1995 metų birželio mėnesį E. M. Valiulytė-Pampalienė išėjo į užtarnautą poilsį.

Išsaugoti praeitį

„Tėveliai ir du broliai ilsisi Viekšnių kapinėse. Norėdama išsaugoti jų praėjusio gyvenimo pasiekimus ir kad užmarštin nenueitų jų dirbtuvėse gaminti saldainiai „Karvutės“, surinkau viską, ką radau, restauravau, kad ateinančios kartos žinotų, – pasakojo E. M. Pampalienė. – Apsilankiusi Viekšnių krašto muziejuje, pamačiau 1937 metų liepos 16 dienos savaitinį lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatų laikraščio „Verslas“ Nr. 29–30 apie Viekšnių miestelio verslą, kuriame buvo ir mano tėvelių saldainių dirbtuvių „Kaimas“, įsteigtų 1928 metais, gaminančių įvairių rūšių aukštos kokybės grietininius saldainius, reklama („Savininkas Jonas Valiulis, Viekšniai, Vytauto gatvė Nr. 40, kainos pigios, užsakymai pildomi greitai. Pirmoji žemaičių saldainių dirbtuvė“). Nubraukusi laiko dulkes, ėmiausi restauruoti du pagyrimo raštus, kuriuos gavo už dalyvavimą parodose Tryškiuose 1929 m. rugsėjo 25 dieną ir Plungės žemės ūkio parodoje 1931 m. rugsėjo 7 dieną.  Kaune vykusioje parodoje (apytikriai apie 1933 metus)  gautas pagyrimo lakštas neišliko. Namo nuotrauką taip pat restauratoriai atgamino, vienoje pusėje, dešinėje, gyvenome mes, o kairėje buvo dirbtuvės.“

Pasak moters, virtuvėje stovėjo 3 skylių krosnis, ant kurios tilpo emaliuoti, apvaliu dugnu puodai. Į juos buvo supilama po 15 litrų gero, šviežio, ūkininkų pristatyto pieno ir 5 kg cukraus. Pieną pirko iš Padvarių kaimo ūkininkų Petkaus, Rimkaus ir kt., cukrų maišais po 50 kg – iš žydo Galdmano ir kt. Pieną reikėjo maišyti, kol užvirs, o užvirus maišydavo dviem litriniais samčiais, kad neišbėgtų, nes krosnį kūreno geromis beržinėmis malkomis. Taip verdamas pienas po 2 val. tirštėdavo ir buvo maišoma medinėmis mentelėmis, kad neprisviltų. Meistrui paragavus, kad masė jau išvirus, supildavo į specialias skardas ir išnešdavo į rūsį, kad atauštų. Po 8 val. masę pjaustydavo gabaliukais. Prie stalo sėdėdavo 5 darbininkės (prireikus ir daugiau), kurios supjaustytus saldainius vyniodavo į sviestinį popierių ir ant viršaus užvyniodavo firmines etiketes, atspausdintas Šiaulių spaustuvėje.

Saldainių vyniotojomis dirbo viekšniškės Anė Janušytė, Albertina Balčiūnienė, Valė Drazdauskaitė, Anė Žutautaitė, Cecė Mačytė, dvi Sakalauskaitės, Stasė Skerstonaitė, Albertina Stonytė, Stasė Gužauskaitė ir kt.

3.	Atlaiduose ankstų 1935 m. liepos rytą O. Valiulienė, S. Gužauskaitė, J. Valiulis ir iš gretimo „bagamazo“ atėję Bačiuliai.   3. Atlaiduose ankstų 1935 m. liepos rytą O. Valiulienė, S. Gužauskaitė, J. Valiulis ir iš gretimo „bagamazo“ atėję Bačiuliai. „Karvutės“ turėjo paklausą

Vėliau dirbtuvėse „Kaimas“, kaip prisimena pašnekovė, pradėjo gaminti mėtines ir karamelines dūdeles. Gamybos procesui vadovavo meistras Jurgis Laureckis. Atvykęs iš Šiaulių „Rūtos“ saldainių fabriko meistras Aleksas Nikolajevas įsisavino irisų, vaisinių, šokoladinių saldainių su romu gamybą. Saldainiai būdavo susverti po 5 kg ir supakuoti popieriniuose pakuose, jais aprūpindavo Viekšnių miesto krautuvininkus: Veisą, Jankų, Rimkienę, Taujenį, Visminą ir kt., taip pat ir aplinkinių miestelių krautuves. „Vieną gražią dieną“ A. Nikolajevas  Naujakuriuose nusipirko (ar turėjo) namą ir ten įkūrė „Karvučių“ saldainių dirbtuves. Dalis darbininkių perėjo pas jį.

Liepos mėnesio pirmomis dienomis, prasidėjus Žemaičių Kalvarijos atlaidams, pasak E. M. Valiulytės-Pampalienės, vykdavo didžioji prekyba saldainiais. Pasamdydavo pačius geriausius (ūkininko Dargio) arklius, vežimą su būda ir išdardėdavo Valiuliai ir Stasė Gužauskaitė, kuri jiems padėdavo, į atlaidus. Arklius ir vežimą palikdavo pas varpininką. Pasistatę „bagamazą“ (taip vadino palapinę iš brezento), stalą, svarstykles, pradėdavo prekybą. Neparduotus saldainius pigiau parduodavo čigonams. Gretimame „bagamazine“ prekiavo riestainiais geri Valiulių draugai Bačiuliai, kurie patys jas ir kepdavo.

Pasak buvusios viekšniškės,1938 m. tėvai įsigijo sunkvežimį, kurį vairavo Kučikas. Saldainius išvežioti pasidarė lengviau ir greičiau, bet prasidėjo sovietinė okupacija, o kad automobilio nenacionalizuotų, jį išardė ir detales išslapstė, tikėdamiesi, kad netrukus vėl viskas grįš į senas vėžes. Deja, jo taip ir nebepavyko sumontuoti. Sovietinę okupaciją pakeitė hitlerinė. Vokiečių laikais slapta bandė virti saldainius, darbo jėga buvo šeima, o asortimentas – „Karvutės“. Etiketes spausdino Šiauliuose, bet be savininko pavardės.

„Vieną gražią 1943 metų dieną“ vokiečiai susekė visus amatininkus – saldainių, mėsos, dešros ir kt. produktų gamintojus – visus areštavo, tarp jų J. Valiulį ir A. Nikolajevą, ištrėmė į priverčiamųjų darbų koloniją Dimitrave (Kretingos r.). Iš ten kaliniai, tarp jų ir A. Nikolajevas, buvo išvežti į Vokietiją. „Mama gavo laišką iš tėtės su prašymu dėl išpirkos, ką ir kiek turėti, atvažiuoti ir išsipirkti. Išpirka įvyko. Tėtis grįžo, bet saldainių gamyba buvo baigta...  Žinodami receptūrą, mes pasimėgaudami išsivirdavome savo „Karvutes“, – prisimena E. M. Pampalienė.

4.	Olgos ir Jono Valiulių vestuvės 1928 m. Viekšniuose, Vytauto g. 40. 4. Olgos ir Jono Valiulių vestuvės 1928 m. Viekšniuose, Vytauto g. 40. Seno namo istorija

„Vytauto gatvės Nr. 40 (buvusi Naujoji g.) gyvenamasis namas pastatytas 1904 m. Statė seneliai – mamos tėvai Ivan Vorobej ir Olga Kaušaraitė, – prisimena  E. M. Pampalienė. – Pasak jų, tame name kurį laiką buvo mokykla. Tėvams susituokus (Olgai Vorobaitei ir Jonui Valiuliui), 1928 m. tėtis įkūrė saldainių dirbtuves „Kaimas“. Tėtį šio amato išmokė Zubovaitė. Šeima gyveno dešinėje pusėje, kairėje buvo dirbtuvės.“

1946 metais mirus J. Valiuliui, mama liko su būriu vaikų be jokio pragyvenimo šaltinio. Namui reikėjo remonto. Iš pradžių nuomojo, vėliau dešinę pusę pardavė Ungeičiui. Po kelerių metų ir kairę pusę, gyveno du šeimininkai, o 2008 m. balandžio pabaigoje kilo gaisras, namas sudegė. Pasak E. M. Pampalienės, dešinėje pusėje gyvenęs Ungeitis nebuvęs geras kaimynas, dėl to ir kairę namo pusę mama pardavė Kalvėnams, pati pirko Puodininkų gatvėje. Kalvėnas pastatė šiuolaikišką gyvenamąjį namą.

Vytauto g., priešais saldainių dirbtuves, buvo puodų dirbtuvių savininko žydo Šikio gyvenamasis namas, kieme puodų dirbtuvės, kur dirbo puodininkai Vilimas, Intendorfas, Mackevičius, Šliaudaris ir kiti. Didžiųjų švenčių proga sukviesdavo darbininkus ir jų šeimas į šventinius šeimos pietus.

E. M. Pampalienė išvardino Vytauto gatvės gyventojus nuo Dariaus ir Girėno gatvės link Akmenės gatvės, gyvenusius jos vaikystės metais, vis ką nors pridurdama iš pasivijusių  prisiminimų:   Gelžinis, Gelžinytė-Sakalauskienė (mokytoja, 1944 m. išvyko į Vakarus); Plonienė – audėja, Plonytė (gimnazijos sekretorė);Tupikienė-Dargienė (ūkininkė); pieninė (iš tolo kvepėjo perdirbamas pienas, sukosi įvairūs ratai, vamzdžiai, žiemą iš Ventos ledus po pjuvenomis sandėliavo; Jutkus (neįgalus, turėjo didelį sodą); Rušinienės trobelė (nuomojo Raudonaitės, vėliau gyveno laiškanešio Mikalausko šeima; Šikis – puodininkas, savininkas, po jo – Spindys su žmona, 1944 m išvykę į Vakarus). Intendorfas – puodininkas, jo dideliame sode buvo daug agrastų, laikė piktą šunį; Agorodnikas; Miltinis, Stelingis (nuomojo savo namo dalis, vėliau namai sudegė, atstatyti nauji); Šležas – ūkininkas, Pakalniškis (puodžius); Valuntaitės, garsėjusios skaniais raugintais kopūstais, kuriuos parduodavo gatvės kaimynams); Rimša (ūkininkas); Reifas, turėjęs kailių dirbtuves.

 
Daugiau įrašų...
Naujausias numeris

Apsilankykite