Netikėtai netikėtai ruduo įgauna pagreitį ir mūsų akiai taip maloniomis spalvomis pritaškė medžius, dar švystelėjo vieną kitą vaivorykštę. Viskas su ta gamta tvarkoje, tik mums, miesčionims, vis reikia kokio nors sterilumo, švarių gatvių, nušienautų pakelių, gerų viršininkų, tobulų politikų, aplinkinių, kūno formų, tarsi patys būtume tobulumo įsikūnijimai ar įkaitai.

Sakytum, kažkokia liga, jei žmogus nebeįžvelgia kituose nei grožio, nei gerumo. Bet ligai dažnai būdingi galvos skausmai ar aukšta temperatūra. Ach, tiesa, tos mūsų dvasinės problemos. Keikiam gydytojus, kai neranda aiškių ligos požymių, o ta mūsų liga dažnai viens kitam nustatoma tokiu švelniu pavadinimu – depresija. Rudeninė depresija.

Artėjant 2012-ųjų pabaigai, kai baigsis majų kalendorius, vis labiau kalbama apie neva gresiančią pasaulio pabaigą, sparčiai artėjančią prie Žemės planetą ir susidūrimą ar kitokias kataklizmas, ištiksiančias žmoniją. Nesinori tikėti visomis pranašystėmis ir burtininkų ar aiškiaregių per žiniaskliados priemones svaičiojimais, tačiau, kai per vos vieną savaitgalį nutinka vienoje aplinkoje keletas nesėkmių, pradedi nenorom galvoti, jog kažkas iš tikrųjų negerai. Vienam pažįstamam infarktas, kitam – insultas, trečias mirė, ketvirta sužinojo, jog serga vėžiu, vaikui dėl nepaaiškinamų priežasčių pablogėja sveikata iki pavojaus gyvybei. Ir visa tai tik vos per keletą dienų. O kiek dar galima suskaičiuoti platesniu mastu jau vien Lietuvoje nelaimių, tragedijų, nekalbant apie nedideles traumas ir ligas. Taip pat per tas keletą dienų. Ir kas atsitiko? Turbūt į šį klausimą negali mums niekas atsakyti, net didžiausi mokslininkai, gydytojai, psichologai, žiniuoniai. Aišku, neatmetama tikimybė, kad didžia dalimi prie savo nelaimių ir sveikatos krizių prisidėjome ir patys, tačiau ne per vieną dieną, o palaipsniui, tyčia ar netyčia gyvendami nesveikai, nemylėdami savęs, o dažnai ir save atiduodami dėl geresnės materialinės gerovės, kuri tikrai ne visada teigiamai pasitarnauja mūsų labui.