Žmonės išėjo, bet jų poezija gyva
Viekšnių rašančiųjų klubas „Iš širdies“ praėjusią savaitę pakvietė poezijos mėgėjus į popietę, skirtą prisiminti gerai žinomus šviesios atminties poetus S. Ablingį ir B. Aleksaitytę. Į renginį rinkosi klubo nariai, mokytojo S. Ablingio sūnus Laimondas, kolegos, buvę mokiniai, B. Aleksaitytę pažinojusieji, su poetais bendravusieji.
Mokytojas, auklėtojas, kolega
Žvakės liepsnelė ir romantiška Roberto Šumano muzika, kurią skambino Viekšnių Vinco Deniušio meno mokyklos mokinės ir jų mokytoja, paskleidė susimąstymo ir rimties nuotaiką. Tylos minute pagerbus tuos, kurie, pasak renginio vedėjos Snieginos Chriščinavičienės, niekada neateis ir patys neskaitys savo poezijos, pradėjo pintis atsiminimų pynė.
Buvęs S. Ablingio auklėtinis, Viekšnių gimnazijos direktorius Rimantas Gricius prisiminė mokytoją ne tik kaip auklėtoją ir mokytoją, kurio pamokos, pasak buvusio auklėtinio, buvo ne pamokos, o susitikimai, kai supranti, kad mokytojas nori ne išmokyti, bet leidžia mokytis. „Tai buvo nauja ir supratome tai vėliau, – kalbėjo R. Gricius. – Ir ansamblyje „Poilsėlis“ buvome kartu su juo. Jaučiau, kad esu jame todėl, kad jis yra. Esi ne kartu, o drauge.“ Gimnazijos direktorius sakė prisiminsiąs S. Ablingį kaip daug davusį žmogų ir padainavo pagal jo žodžius sukurtą dainą „Vėjas neša savo dainą“, kuri turi savo istoriją: „Mokytojas pasakojo, kad atėjęs į šokių vakarą nesulaukė savo Jadzikės, tai iš ilgesio ir liūdesio sukūręs šitą eilėraštį“, – prisiminė R. Gricius. Pluoštą atsiminimų apie kolegą ir dukrų auklėtoją atskleidė mokytoja Joana Gedvilienė. Keletą S. Ablingio posmų skaitė buvusi jo auklėtinė, 39-osios laidos abiturientė bibliotekininkė Ona Pačengienė.
„Ir man tėvas pirmiausia buvo auklėtojas, mokytojas, – tvirtino S. Ablingio sūnus Laimondas, prisiminęs ne vieną istoriją apie artimiausią žmogų. – Tėvukas kaip literatas daug dirbo, daug žmonių prašydavo ką nors sukurti ypatinga proga. Yra buvę net taip, kad žmogus, atėjęs eilėraščio, vietoj tėvuko grėbė lapus, o jis čia pat atsisėdęs kūrė.“
Viekšnių Vinco Deniušio meno mokyklos direktorius, buvęs S. Ablingio mokinys, Vitalis Lizdenis prisiminė, jog per jo pamokas buvo gėda išdykauti, o vos atkūrus nepriklausomybę mokytojas atėjo į bažnyčią giedoti ir nepraleisdavo nė vieno sekmadienio. „S. Ablingiui mirus, netekau kaimyno, mokytojo, giedotojo“, – apgailestaudamas kalbėjo V. Lizdenis.
Jos misija buvo padėti žmonėms
Daug šiltų žodžių popietėje išsakyta ir apie poetę vienuolę B. Aleksaitytę. „Pati nuoširdžiausia kaimynė buvo, – prisiminė mokytoja J. Gedvilienė. – Jai nebuvo blogų žmonių, mokėjo su visais bendrauti. Jei tokių žmonių būtų daugiau, šiuolaikinių aktualijų kontekste galėtume sakyti – Lietuva niekada neišsivaikščios.“ Mokytoja sakė perskaičiusi net penkis sąsiuvinius poetės rankraščių ir pastebėjusi, jog eilėraščiuose vyrauja sakralinė tematika, tėvynės meilė, namų ilgesys, daug posmų parašyta moralės temomis.
Buvusi bibliotekininkė Zofija Margienė prisipažino gerbdama B. Aleksaitytės atminimą pati įsiprašiusi paskaityti jos eilėraščių. „Pirmą kartą pamačiau ją autobuse skaitančią prirašytą sąsiuvinį, nepagalvojau tada, kad ji, vienuolė, rašo“, – prisiminė Z. Margienė.
B. Aleksaitytę pažinusi nuo 1991 m. Marijos legiono narė Ona Remeikienė pasakojo, kad Bronelė kiekvieną žmogų priėmė paprastai, maloniai, nė vieno neatstūmė, o bendravimas su ja tobulino dvasiškai. „Bronelė buvo didelė Lietuvos patriotė, ji domėjosi viskuo, kas dedasi aplinkui, – sakė O. Remeikienė. – Jai skaudėjo širdį dėl išvažiuojančių iš gimtojo krašto, o šie jausmai atsispindėjo jos poezijoje.“
Liejosi posmai ir dainos
Kiekvienas pasakojęs apie Anapilin išėjusius viekšniškius poetus nepamiršo paskaityti ir jų sukurtų eilėraščių. Prie jų prisidėjo klubo „Iš širdies“ nariai, vienaip ar kitaip bendravę su B. Aleksaityte ir S. Ablingiu: Irena Monika Praspaliauskienė, Teofilis Januškevičius ir Leonardas Pušinskas.
Ne vienam ašara nuriedėjo klausantis ansamblio „Poilsėlis“ narių šiltų prisiminimų apie S. Ablingį ir jų dainuojamų dainų, sukurtų mokytojo, poeto žodžiais.
Po paskutinio S. Chriščinavičienės padeklamuoto jos kūrybos eilėraščio apie žvakelę susikaupę ir paskendę mintyse skirstėsi popietės dalyviai, nešdamiesi širdyse atsiminimus ir poezijos posmus.
Gajutė ABELKIENĖ
