„Išdalinčiau save po trupinėlį“
Sedos miestelyje daug kas pažįsta Ireną Želvienę – buvusią medikę, o pastaruoju metu – poetę, Sedos literatų klubo „Varduva“ sielą ir šiaip labai nuoširdžią moterį. Net sunku patikėti, kad prieš dvejus metus atšventusi savo 65-erių metų jubiliejų, Irena atrodo taip jaunatviškai, nors jos gyvenimo daliai teko ne vienas itin sunkus išbandymas.
Bajoriškos giminės šaknys
Irena Prialgauskaitė-Želvienė gimė 1943 metais Nausodės kaime, Mažeikių rajone, Vaclovo Prialgausko ir Benediktos Butaitės-Prialgauskienės šeimoje. Čia jau augo vyriausioji Irenos sesuo Romana Benedikta, gimusi 1939-aisiais, o dar viena mergytė Prialgauskų šeimoje – Stefanija – pasaulį išvydo 1944 m.
Jos protėviai iš tėčio pusės buvo garsūs bajorai. Nors prireikė daug jėgų ir laiko, kad Irena susitvarkytų bajorystės pripažinimo dokumentus, dabar ji gali didžiuotis, kad šis titulas suteiktas ne tik jai, bet ir jos vaikams. Didelės Prialgauskų giminės palikuonys dabar turi ne tik panašias vėliavas, bet ir herbą „Dolenga“. Šis pavadinimas per ilgą laikotarpį ne kartą keitėsi. Vokiečių kalbos žodis „erbe“ reiškia „įpėdinis“, „paveldėtojas“. Herbų užuomazgos siekia XI–XII amžių. O per 1413 metų Horodlės uniją į Dolengos herbo giminę priimtas lietuvių didikas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytauto dvariškis Montsvildas. Vėliau šis herbas paplito visoje Lietuvoje. Žydrame herbo skyde pavaizduota sidabrinė pasaga su aukso spalvos riterio kryžiumi ir žemyn nukreipta sidabro spalvos strėle simbolizuoja karinius giminės nuopelnus ginant Lietuvą, o žydra spalva reiškia tiesą, pastovumą ir ištikimybę. Pats herbo pavadinimas atsirado nuo karo šūkio: „Į Lengą!“ Taip po mūšio būdavo sukviečiami į vieną vietą nuo Lengo vietovės kilę šio herbo giminės atstovai. Dolengos herbą naudojo daugelis Lietuvos bajorų giminių, tarp kurių buvo ir Prialgauskų pavardė. I. Želvienė pasakojo, kad buvo nuvykusi į Trakų Vokę, kurioje yra Bajorų rūmai. Irena buvo maloniai nustebusi, kai ten po Dolengos herbu tarp daugelio pamatė ir savo giminės – Prialgauskų – pavardę.
Veikla Carito organizacijoje
I. Prialgauskaitė 1962 m. baigė tuometę Sedos vidurinę mokyklą ir įstojo į Klaipėdos medicinos mokyklą. Ją baigusi 1964 m., įgijo medicinos sesers specialybę ir tais pačiais metais pagal paskyrimą išvyko dirbti į Jurbarko centrinę ligoninę. Šie metai poniai Irenai labai įsimintini ir tuo, kad ištekėjo už keleriais metais vyresnio Valerijono Želvio, kilusio iš Telšių rajono Luokės miestelio. Jau kitais metais Irena čia persikraustė. Po metų gimė sūnus Egidijus, vėliau visa šeima persikėlė gyventi į Telšius. Irena pradėjo dirbti Telšių miesto vaikų lopšelyje-darželyje „Nykštukas“, o dar po kelerių metų (1970-aisiais) gimė dukra Jolanta. Tada gyvenimas tikrai šypsojosi jaunai sutuoktinių porai. Vaikams šiek tiek paaugus, moteris pradėjo dirbti medicinos seserimi Telšių rajono centrinės ligoninės Infekcinių ligų skyriuje.
I. Želvienė ne tik daug ir nuoširdžiai dirbo Telšių ligoninėje, bet ir 1989 metais aktyviai įsijungė į visuomeninę Lietuvos Carito veiklą. Pirmajame jo suvažiavime tais pačiais metais buvo išrinkta Telšių Vyskupijos Caritas reikalų vedėja. Šias pareigas Irena ėjo 9-erius metus. Per tą laiką moteris įkūrė daugybę Caritas skyrių visuose dekanatuose, keletą šeimos centrų Telšių Vyskupijoje, organizuodavo konferencijas, seminarus. 1990 metais su Lietuvos Carito vyskupijų vadovais išvyko tobulintis į kongresą Jugoslavijoje (Zagrebe). Dar po kelerių metų I. Želvienė taip pat su Lietuvos Carito vyskupijų vadovais vėl vyko tobulintis į Austrijos sostinę Vieną ir į Lenkijos sostinę Varšuvą.
Grįžusi iš seminarų dar aktyviau ėmėsi veiklos Carite. Telšių dekanate įkūrė 7 Caritas valgyklas, organizuodavo šventes žmonėms su negalia, seneliams, vaikams, daugiavaikėms šeimoms. Taip pat užmezgė ryšius su Belgijos, Olandijos, Vokietijos ir kitų šalių katalikiškomis organizacijomis.
Tikėjimas ir viltis suteikė jėgų
Kai Irena buvo pačiame darbų sūkuryje, o sūnus ir duktė jau mokėsi Kauno technologijos universitete (buvo 1989-ieji), juodu šešėliu trenkė netektis. Vos sulaukęs 52-ejų, nuo infarkto mirė Irenos vyras. Moteriai vienai teko į mokslus išleisti abu vaikus. Nors ponią Ireną visą laiką traukė ir masino poetinio žodžio skambesys, pirmąjį eilėraštį ji parašė dar 1980 m., o labiau į poezijos platumas ji pasinėrė mirus vyrui.
Pirmoji eilėraščių knyga „Nuskendo mėlynas dangus“ pasirodė 1996 m., dar po kelerių metų (1999 m.) Irena išleido antrąją poezijos knygą „Kad skleistųsi žiedai balti“. Trečiajai knygelei – „Laiko lašas tyloje“ – išleisti prireikė daugiau nei 10 metų. Ne todėl, kad jau visoje Sedoje žinoma poetė būtų pradėjusi mažiau rašyti. Paprasčiausiai knygelei išleisti reikia nemažai pinigų, o medžiagos šiandieną ponia Irena turi daug: išeitų dar ne viena poezijos knyga.
I. Želvienės eilėraščiai buvo išspausdinti ir kituose leidiniuose: Sedos literatų klubo „Varduva“ išleistame almanache „Varduvos vingiuose“, taip pat Plungės ir Mažeikių literatų klubų išleistuose almanachuose bei kitur.
Kadangi Irena dirbo Telšių ligoninės Infekcinių ligų skyriuje, kuriame buvo naudojamos nuodingos cheminės medžiagos, beveik po dviejų su puse dešimtmečių darbo šiame skyriuje I. Želvienė susirgo profesine liga – bronchine astma – ir 1997 m. jai nustatytas neįgalumas. Teko atsisakyti ne tik medicinos sesers pareigų, bet ir veiklos Caritas organizacijoje. 1998-ųjų rudenį Irena iš Telšių persikėlė gyventi į Užužerės kaime, Sedos miestelio pašonėje, esantį savo tėvų namą. Gyvenimo skauduliai užgrūdino moterį: tikėjimas, meilė bei viltis suteikė jėgų toliau gyventi prasmingai ir džiaugtis kiekviena diena. Irena mėgsta pabūti gamtoje, o savo minčių begalybėje suranda žodį visiems: rašo eiles vaikams ir vaikaičiams, Tėvynei, meilei, gyvenimui: „...Jei galėčiau, save išdalinčiau, trupinėliais visus pamaitinčiau.“
Vaikai jau išskridę
Būdamas 25-erių metų (1991-aisiais), į Jungtines Amerikos Valstijas kartu su draugu išvyko Irenos sūnus Egidijus. Pirmoji jo viešnagė už Atlanto truko pusę metų. Egidijų Amerika „priėmė“, todėl antrą kartą jis jau išvyko su žmona Ilona, o dvejų su puse metukų dukrelę Beatričę paliko prižiūrėti savo mamai Irenai. Jauna sutuoktinių šeima įsikūrė tolimoje šalyje, o dar po dvejų metų pas savo tėvelius lydint giminaičiui išgabenta ir Beatričė. Irena prisimena, kad buvo nepaprastai daug rūpesčių ir vargo, norint mergaitę išvežti iš Lietuvos. Šiandieną jau suaugusi devyniolikmetė mergina Čikagoje studijuoja architektūrą ir savo gimtinės beveik neprisimena, o jos sesutė Agnė gimė jau Amerikoje. Šiemet su savo tėveliu mergaitė pirmą kartą atvyko į močiutės Irenos trečiosios poezijos knygos pristatymą. Deja, nei vyriausioji Egidijaus dukra Beatričė, nei jo žmona Ilona į mūsų šalį atvykti dar negali.
I. Želvienės dukra Jolanta taip toli laimės ieškoti neišvyko. Sukūrusi šeimą, dabar ji gyvena Vilniuje. Su vyru Giedriumi Misevičiumi įkūrė įmonę „Baltoji gervė“, augina tris atžalas. Vyresniajam – Dovydui – greitai bus 17, dukra Brigita taip pat jau paauglė, o pagrandukui Liucijui – penkeri su trupučiu.
Miestelyje – pavyzdinė sodyba
Persikėlusi gyventi į savo tėvų namus Užužerės kaime, I. Želvienė tuoj pat ėmėsi tvarkos – pradėjo puošti ir gražinti savo sodybą. Dabar jau puikiai žaliuoja prieš 12 metų sodintų tujų gyvatvorė, o priešais namą esantis nemažas plotelis kiekvienais metais papildomas naujomis skulptūrėlėmis ir kitomis gėlių rūšimis. Beje, įvairias skulptūras iš betono ir cemento, akmenų ir kitokių medžiagų Irena kuria pati. Pirmiausia į akis krinta įspūdingai atrodantis prie lietaus vamzdžio „įsitaisęs“ žalias žmogutis, kurį Irena vadina savo svajonių vyru. Prie pat palangės, šalia gražiai išdėliotų akmenukų, kuriuos moteris parsivežė iš gimtojo kaimo, „svečiuojasi“ akmeninis gerviukas. Greta moteris planuoja padaryti kokią nors skulptūrą senelių atminimui. „Gyvūnijos“ šioje svetingoje sodyboje yra ir daugiau. Irena į tam tikros formos betono ir cemento mišinį prikaišiojo vinių žemyn galvutėmis, viską nudažė juodai, ir išėjo gražus miško gyventojas – ežiukas, kuris vasarą mėgsta svečiuotis ne vienoje sodyboje. Kitoje namo pusėje „įsikūrė“ višta su krūvele savo padėtų „kiaušinių“ – akmenukų, nudažytų kiaušinio lukšto spalva. Sodyboje auga įvairių rūšių medelių. Netgi vėlyvą rudenį šioje sodyboje tvarkinga ir jauku, o sukurto grožio negadina net purškiantis lietutis.
I. Želvienės sodyba 2008 m. konkurse „10 gražiausių Sedos seniūnijos sodybų“ užėmė prizinę vietą.
Valerija KVEDARAITĖ
Kam taip šlykščiai meluoji,bajore, Želvys žuvo per alkogolį,o koks giminaitis išgabeno anūkę?.... Geriau be reklamos.
Tuštybes įsikunijimas,garbetroška ir pagyrūne