Už orų darbą
Su gražiu savaitgaliu nuplasnojo Angelų sargų diena bei su jais tapatinamų policijos darbuotojų profesinė šventė.
Šiandien savo pašaukimo įkūnijimą mini mokytojai. Be šios profesijos žmogaus prisilietimo, tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasme, turbūt neapsiėjome nė vienas iš mūsų, pradedant senosios kartos atstovais ir baigiant darželinukais. Kas mes esame ir kuo būsime, labai didele dalimi priklauso nuo sutiktų savo gyvenime mokytojų: jų pastangų, dalelės širdies ir sveikatos, netausojimo savęs dalinant kitiems. Tam, kad užaugtume dori, išprusę, išsimokslinę. Turbūt nesuklysime pasakę, kad kiekvieno mokytojo ir auklėtojo svajonė – kad jo mokiniai būtų ypatingiausi, patys pažangiausi, patys geriausi. Deja, ne visada taip būna. Tačiau tikėti tuo būtina. Kitaip neliks prasmės dirbti iš pašaukimo.
Spalis gausus įvairių ir unikalių švenčių. Prisimenami pagyvenę žmonės, muzikai, sportininkai, architektai, vegetarai. Skiriama po dieną krašto apsaugai, organų donorystei. Nedažnai girdima ir Veltinio diena, minima taip pat šį mėnesį. O spalio 7-oji – Diena už orų darbą.
Ypač Mažeikiuose jai „ruošiamasi“ iš anksto. Jau nuo praėjusios savaitės vidurio vis dar nesibaigiančios žmonių eilės prie dalinamų kruopų ir miltų bei automobilių stovėjimo aikštelės, sausakimšos įvairaus transporto jiems pargabenti, rodo, kad šiame mieste oraus darbo turi nedaugelis, kitaip tariant, turi neoraus arba išvis neturi jokio darbo dešimtys tūkstančių mūsų „rūpestingosios“ valdžios rinkėjų. Beveik trylikos tūkstančių – tiek gauna labdarą maisto produktais – rajono gyventojų mėnesio pajamos, jei išvis jų turi, gerokai mažesnės nei valstybės nustatyta minimali alga į rankas. Kad jie išgyventų, kruopas, cukrų ir kitus maisto produktus, skirtus išdalinti sunkiau gyvenantiems, tenka krauti net su krautuvais. Ir taip kas antrą mėnesį. O kiek dar išmokama socialinių pašalpų, įvertinus visą turtą. Čia jau „praslysti“ neįmanoma. Vadinasi, vargšų mūsų aplinkoje tikrai apstu.
Garsus filosofas Slavojus Žižekas mano, kad labdara žmogų žemina ir demoralizuoja. Su juo nesutikti turbūt būtų neprotinga. Mūsų demokratija taip sutverta, kad vieni pralobtų, kiti turi kęsti nepriteklius. Pažvelgę į statistiką, vargu ar rasime nors vieną politiką, kuris skurstų ir stovėtų eilėse prie labdaros maisto produktų. Bent jau Mažeikiuose tokių nėra. Tiesa, yra vienas kitas, nesukaupęs didelių turtų ir tik duonai užsidirbantis. Bet tik vienetai.
Keisčiausia, kad niekada nebuvę nuskurdinto žmogaus kailyje milijonieriai ar net milijardieriai politikai bando parodyti, jog jiems rūpi vargšai. Tačiau jiems palengvinti naštą, atsisakant nors dalies savo turtų, neskubama. Nebent dėl reklamos. Ir tai pamėtėjamas tik „nugraužtas kaulas“.
Žmogus nuvertinamas, kai jis ir net jo gyvybė atskiriama nuo ekonominės rinkos. Pasak vieno žymaus veikėjo, ne žmonių tingumas lemia nedarbą, o nedarbas skatina tinginystę ir psichologinius sunkumus siekiant užimtumo.
Anot žiniasklaidos, šiemet Jungtinės Tautos sunkiai pripažino, jog švarus geriamas vanduo yra prigimtinė žmogaus teisė. O išsikovoti pripažinimą, jog žmogus turi prigimtinę teisę ne tik į vandenį, bet ir į maistą, elektrą ar kitus būtiniausius reikmenis, – globaliniu lygiu esą labai sunku. Visų pirma, tokiai idėjai absoliučiai priešintųsi pasaulio elitas, kuris į eilinį žmogų žiūri kaip į darbo įrankį. O antra, tai, kad dauguma visuomenės narių tiki, jog žmogus yra natūraliai tingus ir gavęs menkiausią galimybę vengs dirbti.
Bet ar ne geriau be jokio darbo, nei darbas prastomis, sveikatai kenkiančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis ir beveik už dyką. Vietoj savęs ir savo šeimos išlaikant... elitą.
TAI JEI TOKIE UBAGAI,IS KUR TOS MASINOS ,KADA TIK EINI PRO SALI KAI MAISTO PRODUKTUS DALIJA PILNA AUTOMOBILIU.JEI TOKIE ALKANI BUTU MASINU NETURETU IS KO ISLAIKYT,BET MATYT DAUGUMA APSIMETELIAI IR BENT TAIP BANDO PASINAUDOT VALSTYBES LABDARA