XXII eilinis ekmadienis
„Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi, kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“ (Lk 14, 13-14)
Dvidešimt antrojo metų sekmadienio Evangelijoje išgirstame Jėzaus atsakymą į tai, kas yra Teisumo esmė. Tai žmogiškas nuoširdumas ir jautrumas artimui, kurio ilgimės kiekvienas iš mūsų bet kurioje gyvenimo valandoje. Dieviško palaiminimo sąlyga yra tiesioginė pareiga matyti plačiau ir daugiau už savo gyvenimo kiemo vartų. Kai mes esame pamiršę šalia mūsų artimo teisėtus lūkesčius, paskendę tik savyje, tik savo rūpesčiuose ar džiaugsmuose, tikrai nėra teisumo džiaugsmo pilnatvės nei mūsų sielose, nei mūsų gyvenimo aplinkoje. Ir tai nėra tas teisumo džiaugsmas, kurį mumyse trokšta matyti Jėzus jau dabar.
Turbūt daugeliui šiandien, kaip ir Jėzaus laikais, norisi paklausti savęs ir susimąstyti, o kas man yra Jėzaus paminėtas vargšas, paliegėlis, luošys ir neregys?
Afganistane, Goro provincijoje, iš 46 mokyklų šiandien veikia tik viena. Jauni žmonės ir vaikai mėnesius ir metų metus negali tinkamai lavinti savo protų, sielų ir širdžių. Tokia padėtis yra ne viename pasaulio kampelyje, kur šiandien tvyro karo ir prievartos dvasia...
O kaip su Lietuva? Ar joje nerastume vargšų, paliegėlių, luošių ir neregių? Jau 20 metų džiaugiamės Laisve ir Nepriklausomybe, bet ar viskas padaryta, kad čia gyventi žmogui būtų pati geriausia vieta pasaulyje? Šiandien turime laisvai veikiančias mokyklas, aukščiausio lygio ligonines, vienas gražiausių pasaulio bažnyčių, pagal europietiškus standartus išplėtotas infrastruktūras. Turėtume nuoširdžiai kiekvienas savęs paklausti, kaip mokame pasinaudoti visu tuo, kas mums yra lengvai prieinama ar net duota dovanai Laisvės vardu? Ar mokame visu tuo dalintis su šalia mūsų esančiu, tačiau dabar stokojančiu artimu?
Nuo to priklauso visų mūsų ir kiekvieno atskirai amžinoji lemtis – džiaugtis jau dabar teisiųjų Prisikėlimo viltimi. Tik reikia kasdien budėti ir žvelgti į savo sielą, ar joje gyvena Teisumo esmė – jautrumo dvasia šalia mūsų esančiam ir galbūt stokojančiam artimui.
