Sielos giesmė apie gintaro grožį ir gyvenimo prasmę
Š
ešiasdešimt septynerių telšiškis Antanas Gricius mūsų rajono ir miesto senesnės kartos atstovams gerai žinomas, nes jo iniciatyva ir pastangomis Mažeikiuose prieš keturis dešimtmečius buvo įkurtas Plungės gamybinės medžio drožėjų įmonės „Minija“ filialas, kuriame dirbo 74 darbuotojai, o Antanui teko dirbti cecho meistru.
Nori nenori, tenka kalbėti ne tik apie šio žmogaus kūrybą ir sukurtus darbus bei nueitą kelią, bet ir sunkią ligą, kuri privertė auksinių rankų meistrą susidraugauti su neįgaliojo vežimėliu, o gal buvo vienas iš veiksnių, lėmusių panirimą į meno pasaulį.
Kelią įveikia einantys
Pusdienis Telšiuose pas Antaną besiklausant jo gyvenimo istorijos prabėgo labai greitai.
Prisiminimai apie vaikystę, apie lemtį pokario žmonių batais, suspardžiusiais jo, kūdikio, kūnelį, to nulemtą ilgą ir skausmingą kovą už savo būtį, lydimą pasikartojančiais paralyžiais, kai klausantis šiurpsta oda ir norisi galėti perrašyti žmonijos istoriją, bet tegali klaus y tis, kaip nuo atvirumo žodžiai
krenta lyg sueižėjęs ledas ir liek a vien skaudanti žmogaus dvasia, įkalinta, bet nepasidavusi ir spalvinga lyg tas gintaro gabalėlis, kurį pamilo Antanas ir kurio vardu artimiausių draugų jis dabar yra šaukiamas – Gintarėlis.
Pagarba tėvams
A. Gricius gimė 1943 metais Viliotės kaime, Židikų valsčiuje, Mažeikių apskrityje. Šeimoje iš šešių vaikų jis buvo vyriausias, tėveliai – Antanas ir Bronė Kaniauskaitė-Gricienė – buvo bežemiai, tarnavo pas ūkininkus. Prieš dešimtmetį mama mirė, o tėvui šiuo metu yra 102 metai, ir Antanas jaudinasi dėl jo sveikatos būklės.
Matyt, stiprybę juvelyras paveldėjo iš tėvų, nes pasakoja apie juos gražius prisiminimus: „Kad ir sunku buvo pokario metais, tačiau mums niekada netrūko duonos, nors ir normomis, bet buvo ir mėsos. Mama pati duoną kepdavo, nors per gaisrą pas kaimynus sprogus paslėptiems šiene sprogmenims, ji buvo stipriai sužalota: viena jos ranka tapo nelanksti, bet minkė duoną, melžė karvę – dirbo visus darbus nesiskųsdama, o tėtis, parėjęs iš kolūkio darbų, dar tašydavo rąstus pirties statybai.“
Prisimindamas mamą pasakoja, kaip jai po tos nelaimės per gaisrą negijo žaizdos ir kaip ji pati, didelę adatą pasiėmusi, kęsdama didžiulį skausmą, iš žaizdų iškrapštė skeveldras.
Pokario metais kažkur slaps tėsi partizanai, o kaimynas įskundė, kad jų šeima juos slepia. Dabar jau sunku Antanui pasakyti, kas ko ieškojo, tačiau užėję pas juos daryti kratos žmonės išsivedė tėvą, o jį, ropinėjantį grindimis, spardė, manydami, kad privers mamą prisipažinti. Gerai, kad kažkas atėjęs pasakė, jog ieškomieji kažkur surasti. Jų šeimą paliko ramybėje, tačiau visos šios egzekucijos pasekmės atsiliepė Antanui augant: besikartojantys paralyžiai, ilgi metai sanatorijose, sudėtingos ir sunkios stuburo operacijos tuomečiame Leningrade.
Tačiau, kaip jis pats sako, ekstremaliomis situacijomis žmoguje suveikia išlikimo instinktas – automatiškai už kažko kabiniesi. Todėl Antanas nemėgsta besiskundžiančių ir dejuojančių, net kažkam „patarė“: jei taip blogai – imk virvę, nebesikankink ir artimųjų nekankink. Jo nuomone, reikia dirbti tol, kol kažkas pavyks, kažką naudingo, ką bus galima iškeisti bent į duonos kąsnį.
Dar vieną gyvenimišką filosofiją Antanas perėmė iš tėvo – niekada nepavydėti kitam, o tik džiaugtis, jei yra turtingesnių žmonių, nes tada gali sulaukti pagalbos arba bent pasiskolinti. „Būtų blogai, jei visi „biedni“ būtume“, – konstatuoja ir sako, kad visada reikia ištiesti pagalbos ranką, padėti kitiems tuo, kuo gali, nes tik tada yra prasmė gyventi.
Remdamasis šia išmintimi, juvelyras atskubėjusiems studentams pataria, padeda, pasidalindamas juvelyrikos paslaptimis, nors savo laiku patarimų pats negaudavo.
Atrastas iš naujo
A.Gricius teigė esąs dėkingas Telšių „Alkos“ muziejaus darbuotojai Elvyrai Spudytei, kuri prieš dešim
tmetį aplankė jį sirguliuojantį ir, pasidžiaugusi sukurtais papuošalais, paragino dirbti ir vėliau visaip sk atino. Dabar Antanui sunku mintinai išvardinti visas parodas, kuriose dalyvauta. Būna kuklus, kai jį giria, nes mano, kad žmonės iš prigimties yra geraširdžiai ir gi ria iš mandagumo, tačiau širdį paglosto, kad žmonės mėgsta jo darbus, užsisako juvelyrinių dirbinių, o garbūs profesoriai juos vadina unikaliais.
Paskutiniuoju metu A. Gricius mąsto, kaip savo darbo paslaptis perduoti kuo didesniam skaičiui žmonių, kad tai, ką jis pamatė, išvydo ir pajautė dirbdamas su gintaru, pajaustų ir kiti. „Gintarų vienodų nebūna, kiekvienas vis kitoks, apie juos mažai žinoma, – pasakojo Antanas. – Spalvoto gintaro būna mažai, o raštai susidaro nuo jame esančios drėgmės. Anksčiau padarydavau papuošalo detales ir ieškodavau tinkamo gintaro, dabar atvirkščiai – imu gintarą ir svarstau, kas iš jo išeitų.“
Po trejų metų švęsiantis savo septyniasdešimtąjį gimtadienį, meistras turi minčių suruošti net kelias parodas. Papuošalai su moters veidu gintare, gintarai su inkliuzais, kurių turi sukaupęs nemažą kolekciją, o įdomiausias turimas gintaras – su Jėzaus Kristaus atvaizdu. Dar turi rūpestį Dailės akademijos studentei Justinai padėti surengti jos darbų – smeigtukų su gintarais – parodą. Dabar merginai meistras stengiasi padėti patarimais.
Planų nemažai, o galvodamas apie savo amžių ir sveikatą, sukauptus darbus meistras sakė paliksiąs „Alkos“ muziejui.
Ir dabar naktimis nemiega, kaip įprato nuo jaunumės, apmąsto darbus, piešia eskizus, o bendraudamas su žmonėmis juos atsirenka, nes nepatinka tušti, galvojantys tik apie tai, kaip prikimšti pilvą, neturintys tikslo gyvenime, nepasidžiaugiantys gera knyga, saulės spinduliais, pražydusiu pumpuru.
Gamtą juvelyras įprato stebėti iš vaikystės, kai norėjosi būti vienam ir ramybės ieškojo gamtos prieglobstyje, stebėjo ir pažino iš balsų paukščius, netoli tekėjo upelis, kuris patvinęs užliedavo pievas, atsiverdavo vaizdingi posūkiai, senas svyruoklis beržas, į kurį parskridę strazdai giedodavo iki sutemų, kol viso to nesuardė melioracija.
Antanas visada domėjosi liaudies menu, antikvariatu, todėl su nostalgija prisimena atsisveikinimą su rūpintojėlių kolekcija, nes kiekviena skulptūra turėjusi savo unikalią, net kelių šimtmečių, istoriją.
Antanas mielai dalyvauja įvairiuose seminaruose, kur moko kitus, kaip apdirbti gintarą. Ne tik moko, bet ir išdalija daug gintaro gabalų. „Seminarų tikslas – kad žmonės pamatytų gintaro gražumą“, – labai paprastai įvardija savo misiją Antanas. – Kad ir kiti pajustų tą malonumą, „užsikabintų“, tada manysiu, kad mano gyvenimas nenuėjo niekais.“
Tad per metus jis dalyvauja net keliuose seminaruose. Šiais metais savo meistriškumo paslaptimis dalijosi plenere su Telšių apskrities tautodailininkais, senovės amatų dienose – su jaunaisiais skautais, o mėnesio pabaigoje dešimčiai dienų išvyksta į Monciškes, netoli Šventosios, kur bus susuirinkę žmonių su negalia draugijos nariai iš kelių regionų. Tarp kitko, vyksta savo automobiliu, kurį pats vairuoja.
Moteris – kūrybos įkvėpėjos
Per laiko prizmę atsigręžus lengviau vertinti buvusius žmogiškuosius santykius, draugystę. Buvo ji, jo kūrybos įkvėpėja. Buvo graži dviejų sielų giminystė, buvo ir apkalbų, draudimų, bet tiek metų praėjus, atrodo, turėjo pasimiršti, tačiau balsas išduoda, kad žaizda kraujuoja, kai pasakoja, kaip stovėdavo prie lango tol, kol jo draugės kambario lange užgesdavo šviesa... Buvo sielų giminystė, tačiau nuotolis padarė savo...
„Manau, kad nesinaudojau moterimis, stengiausi nieko neįžeisti“, – tarsi atsidūsta.
Bendras kūrinys
„Gyvenimas yra trumpas lyg akimirka. Gyvenimas – didžiulė dovana, negali nematyti jo grožio“, – sako juvelyras.
Gal todėl gimė graži juvelyro A. Griciaus sagių su gintarais ir poetės, buvusios sediškės Rimos Andriekutės-Razmienės, bendra eilėraščių knyga „Kvietkas kvietkuoms“.
Birutė STEPONAVIČIENĖ
