Straipsnis už kilogramą pomidorų
Visuomeninis transportas, ypač po didmiesčio spūsčių, atrodo ne toks jau atgrasus. Net įdomus. Mažame autobusėlyje, autobusų parke užsilikusiame dar nuo „anų gerų laikų“ (kurių, beje, nebegalima viešai girti), vienas šalia kito – naujo, neseniai tėvų ne padovanoto, o išreikalauto, telefono galingumą demonstruojantis vakarykštis bamblys, agurko daigas, nešamas rankų nuo nuovargio išpampusiomis venomis, skrybėlaitė gėlėtais kraštais, prie įdegusios balzakiškos krūtinės, neslepiamos negilios iškirptės, glaudžiamas baltas pudelis...
Kalbų netrūksta: į pudelio vizginimą nesikuklina atsakyti kitoje eilėje, šeimininkės „sėtkoje“, įsitaisęs šunėkas; iki pergalės vyksta amžina kova už būvį (mažame autobuse jį atstoja pusminkštis krėslas) tarp „nieko nesuprantančių kriošenų“ ir per dieną pavargusių mokytis „genijų“.
Tarp pastarųjų nekenčiamų pensininkų, užimančių pusę toli gražu ne guminės transporto priemonės, užsimezga suklusti verčiantis pokalbis apie rajoninę spaudą.
Garbaus amžiaus moteriškės viena per kitą tikino (darė tai garsiai, tad konfidencialiu šio galinėjimosi gyvenimiška išmintimi negalima pavadinti) jau seniai nebetikinčios žiniasklaida, juolab vietine. Argumentų jos taip pat nestokojo: apie vienos jų pažįstamą laikraštyje tiek prirašyta – „turbūt kilogramą pomidorų už tai davė“. Tolesnis pokalbis su nedideliais lyriniais nukrypimais parodė, jog visgi skaito gerbiamosios įdėmiai, tačiau arba nepaaiškinami žmogiškosios esybės klodai sutrukdė pasidžiaugti kaimynės nedidele sėkme, arba spaudos skaitymas atskirose visuomenės grupėse įgyja prasto skonio požymių.
Ar išties vietinė spauda, neišskiriant leidinių, tokia prasta, nekelianti žmonių pasitikėjimo? Ar gera ir pageidaujama ji tampa tik viename iš puslapių (dar geriau – keliuose) aptikus savo nuotrauką ar pavardę?
Nuolankiajam skaitytojui, apsuptam išradingai ir nelabai pateikiamos informacijos, paliekama teisė pačiam spręsti, iš kieno lūpų nuskambėjusia „tiesa“ patikėti, kokiais šūkiais pasaldintą prekę pirkti, kokį jauką praryti, ką kritikuoti ar visai ignoruoti, ar visus žurnalistus pagal vieną kurpalių kvailais vadinti.
Žodžio (ne)laisvė neatima galimybės mąstyti. Žiupsnelis samprotavimo leidžia skaityti tarp eilučių.
Tykią vasaros naktį vienišas muzikantas, toli gražu ne profesionalas, balkone tūba bando prakalbinti žvaigždes. Jis žino, kad negali būti neišgirstas (tvankūs blokai žiojėja pravertais langais), ir suvokia, kad ne visų bus suprastas. Greičiausiai – iškoneveiktas už sutrukdytą nespalvotų sapnų rimtį.
Ačiū jam. Ir Jums, nuoširdžiai rimtiems ir kritiškiems.
