Vilhelminos IMBRIENĖS eilėraščiai
Nemiga
Vingiuoja vos gyva šviesa mėnulio
Neatskirta, parimusi už lango.
O vėjai renka nemigą sugulę,
Pajutę mėnesienos blyksnį vangų.
Tegul neklysta tų kelių atstumai,
Atbridę ūkanom iš kito kranto,
O iš dangaus pabirę grožio kūnai
Sparnuoto žemės grožio pasigenda.
Laukų kertelėj lai žvaigždė liepsnoja,
Barstydama nakties miglas ant rankų.
Ėjau, skubėjau... Nemiga rikiuojas –
Lietaus lašai pridengs žvaigždėtą dangų.
Bridau
Alsavo vėjas ir vartus kilnojo,
Ilgam sugrįžęs pojūčiais laikų...
Kažkas skliaute tarsi nusikvatojo,
Pajautęs daug vingrybių svetimų.
O rūkas vidury laukų puotavo,
Įrėminęs prisnūdusius jausmus.
Lyg kraitį kokį debesys pagavo,
Ir nesustoję nėrė pro vartus.
Skubėsiu, pasigausiu dvelksmą vėjo
Ir numazgosiu dalį jo migla.
Bet jis lyg paukštis be minties nuskriejo,
Lietum prapliupęs ties sena vaga.
Šoka nendrės
Brenda nendrės posūkiais Ventos,
Lig ankstyvo ryto neužmiega.
Dygsta meilės dainos virš bangos
Ir lyg damos greit upe nubėga.
Nešiu savo skaudulį širdy.
Kas, kad ir suklumpa kartais kūne.
Sentimentai, buvę svetimi,
Neilgai pavėsy užsibūna.
Trupinėlį gėrio jau turiu.
Neberinksiu nuosėdų, lai bėga...
Šoka nendrės posūky bangų,
Meilės dainos posūkiuose lieka.
Dega
Dega žvaigždės tartum aguonos
Nuo vidurnakčio po obelim.
Jų ilgėjaus kaip alkanas duonos
Ir norėjau jausmus nuramint.
O jausmai tarsi debesys sukas,
Lietūs verda, stiklinė pilna.
Tik mėnulis – sudilęs senukas –
Vaikšto, skęsta sena orbita.
