Nutolstančių prisiminimų aidas
Straipsnio autorė (-ius) Birutė STEPONAVIČIENĖ | 
Viekšniškė Eugenija Vaitkevičienė yra viena tos senosios kartos, išgyvenusios karo negandas, tačiau nepraradusios šviesių jaunystės prisiminimų, atstovių. Atvėrusi širdį, be pagražinimų papasakojo savo gyvenimo istoriją.
Vaikystėje – piemenėlės dalia
Moteris pasakojo gimusi 1924 m. balandžio 21 d. Čekų kaime, netoli Užventės. Dabar, sakė, ten nieko nebesą. Pašnekovės mama liko netekėjusi ir viena užauginusi Eugeniją, mirė būdama 86 metų.
Mergaitė nuo septynerių pradėjusi piemenaitės dalią, ėjusi, kur samdė ūkininkai, už duonos kąsnį ganiusi žąsis. Tarnavusi Miliuose, Svirkančiuose. Ūkininkai turėdavę po tris-keturias karves. Nuoskaudos tada nejutusi, atrodę, kad taip ir turi būti.
„Rekečiuose beganydama žąsis pradėjau peilelį pasiėmusi čiupinėtis. Viskas gerai buvo, be nelaimingų atsitikimų. Gaspadorių buvo visokių. Tarnavau pas Voveraites, aštuonias seseris, kurios visos buvo neženotos, gyveno krūvoj. Gera buvo pas jas. Avalynę duodavo ir drabužių. Per metus gaudavau apie aštuonis litus, bulvių maišelį, samdydavo sezonui, – prisiminė senolė, lyg tai būtų buvę tik vakar. – Geri gaspadoriai ir Svirkančiuose buvo – Kontučiai, vardų nebežinau. Per pokaitį galėdavau ir į Pavirvytį išlėkti. Tada man ėjo dešimti. Duonelę reikėjo užsidirbti. Du sezonus pas juos tarnavau, tai buvo augę žmonės, vaikų neturėjo. Kontučiai turėjo dar mergą ir vaikį. Svirkančiai buvo link Tryškių, ten buvo Aukštieji kapeliai. Įdomiai buvo po juos pavaikščioti. Kapeliai buvo apleisti, kryželis, ir viskas, gėlių nemerkdavo.“
Mamai persikrausčius gyventi pas seserį į Viekšnius, Eugenija pradėjo lankyti mokyklą. Mokslai sunkiai sekėsi, nes reikėjo dirbti, tad su pertraukomis baigė keturis skyrius.
Darbai darbeliai
Prisiminusi karo metus, moteris pasakojo, kad per karą dirbęs klebonas Jonas Navickas, palaidotas šventoriuje. Ant klebono kapo yra užrašas „Mano tauta, ką aš tau padariau?“ Jį nušovė, nuvežę į mišką, į Maigenę. Toje vietoje dabar pastatytas paminklas. Pasak Eugenijos, per karą bažnyčioje ir arklius laikydavę. Kai rusai prasiveržė, iš tos bažnyčios vokiečiai pabėgę.
Per karą daugiausia buvusi Čekų kaime. Prasidėjus karui tarnavusi pas vokiečių viršininką. Visur buvę dideli apkasai. Vokiečiai, pamatę artėjant rusus, susprogdinę medinį tiltą per Ventą. Vokiečių apkasus užėmę rusai. „Mano gaspadinė turėjo labai gerą sklepą po žeme, jį buvo užėmę vokiečiai. Parėjusi neberadau nė vienos savo nuotraukos. Visą Birutės gatvę sudegino rusai“, – sakė pašnekovė.
Vokiečių laikais tarnavusi pas ponus. Su mama nuomavosi „kvartierą“. Prasidėjus karui, labai norėję, kad Eugenija važiuotų su jais: „Bet kur aš mamą vieną paliksiu, nevažiavau, – sakė moteris. – Rusams parėjus, pradėjau ieškoti darbo. Dirbau gaisrinėje viršininko padėjėja. Vėliau dirbau pašte, visuose Viekšniuose tada tebuvo viena laiškininkė – nebuvo nei tų laikraščių tiek daug, nei tiek žmonės skaitė, taip ir apeidavau visur. Tada pašto viršininkas buvo toks Vasaris, bet jam nutraukė koją, paliko raišas, žadėjo skirti naują viršininką. Mane norėjo perkelti kitur dirbti, už Mažeikių, bet nenorėjau. Laiškininkų anuomet niekas neapstodavo, pensijų jie nenešiojo.“
Nesutikusi dėl perkėlimo Eugenija išėjo iš darbo ir dešimt metų niekur nedirbo. Juokauja, kad parėjusi krosnies kūrenti, o kai nusprendė atidaryti laikraščių kioską, pasiūlė ten dirbti. Ilgai įkalbinėjama sutiko ir ten išdirbo iki pat pensijos, kol sukako 55 metai. Išėjusi į pensiją, nesėdėjo rankų sudėjusi, šlavė gatves.
1954 m. E. Vaitkevičienė buvo apdovanota Garbės raštu. Tuo metu dirbo gaisrinėje sesele. „Toje grupėje buvo daug žmonių. Dirbau visus vyriškus darbus, ir miškus, ir namus gesinti padėjau. Gaisrinėje išdirbau 3 metus. Kai parėjo rusai – niekas negalėjo likti be darbo. Moterų buvo ir daugiau, bet aš buvau jauniausia. Per vieną susirinkimą vienas didelis viršininkas įteikė man tą raštą. Daugiau nė vienam nedavė, tai pavydo buvo daug. Kai įteikė raštą, labai susijaudinau, – atviravo senolė. – Su savo vyru susipažinau dar iki darbo gaisrinėje. Kur dirbau, stengiausi, visur žmonės buvo manim patenkinti.“
Džiaugiasi dukra
Ištekėjo Eugenija 1954 metais, kaip pati sako, už tokio pijoko. „Apsiženijo“ greit, per mėnesį, kai skindami kolūkio obuolius susipažino. Vyras dirbo malūne padėjėju. Kol buvo kolūkis, darbo turėjo.
Visko buvo, ne vieną ašarą teko slapčiomis nubraukti. Kartu pragyveno 46 metus, užaugino dukterį, o prieš dvylika metų vyrą palaidojo. Dabar moteris džiaugiasi dažnai ją aplankančia Vilniuje gyvenančia dukra Vilija.
Gražios gegužinės
Tačiau ne vien darbu žmogus gyvas, reikia ir pasilinksminti, pailsėti. Pasak E. Vaitkevičienės, kitame Ventos krante, pušyne, būdavo didelės gegužinės, degdavęs didelis laužas, pakrūmėse stovėdavusios palapinės, vykdavo varžybos, loterijos. Visi nuo krantų stebėdavę, kaip plaukia laiveliai – medinės valtys, plukdydavę gėlių vainikus. Žmonių būdavę daug, tačiau nebijodavę vidury nakties grįžti.
Atgavus nepriklausomybę čia pastatytas koplytstulpis Šv. Jono Krikštytojo garbei.
Vėliau gegužinės išnykusios, o pušynas tapęs išgertuvių vieta.
Pomėgis – pinti krepšius
Moteris prisipažino mėgusi siuvinėti, tačiau dažniausiai jos rankose būdavęs peiliukas – E. Vaitkevičienė pina krepšius. Tų krepšių įvairių dydžių per gyvenimą pripynusi tiek ir tiek. Iš vytelių pinti neišmokusi. „Parsinešu iš miško šakalį, perplėšiu su peiliu, padrožiu, tada pinu. Daryti reikia, kol drėgni, aš jų nevirinu. Iš vytelių pinti neišmokau“,– kalbėjo Eugenija. Kaip nepamėgo ir drožinėti.
Pina krepšius savo malonumui ir išdovanoja. Viekšnių senojoje vaistinėje prieš kokius trejus metus buvusi jos krepšių paroda, kurią suorganizavo muziejaus vedėja Danutė Končienė.
Varginga, t6aciau ir prasminga ta praeitis. Zmones geresni buvo, suprato ir uzjaute viens kita, bedoj padejo. dABAR ZIURI, KAD KUO lABIAU PAKENKT VIENS KITAM. nEGERAI TAIP.
Gražus amželis,graži senolė,gražūs Jos darbeliai.Taip,žemaičiai darbštūs žmonės.