Paminėta Gedulo ir vilties diena
Birželio 14-oji – skaudus Lietuvos istorijos puslapis, kai prieš 71 metus iš gimtųjų namų į nežinią buvo ištremta tūkstančiai lietuvių. Ši data rajone paminėta įvairiais renginiais, kurie vyko ne tik pačiuose Mažeikiuose, bet ir Laižuvoje, Lūšėje, Urvikiuose, Sedoje, Viekšniuose, Tirkšliuose ir kitur.
Viltis – gyva
Mažeikiuose, prie geležinkelio stoties, vykusioje akcijoje „Žvakių liepsnose gyva viltis“ tremtiniai buvo prisimenami visą dieną. Kiekvienas galėjo ateiti, padėti gėlių bei uždegti žvakutes.
Pavakarę Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje susirinkusieji stebėjo poetinę-muzikinę kompoziciją „Deganti viltis širdyje“. „Šiandien mes minime kraupią Lietuvos istorijos dieną, kai nekalti žmonės tiesiog už tai, kad myli savo kraštą, buvo tremiami į Sibirą. Šiandien minime Gedulo ir vilties dieną. Žiūrint į jaunimą, tikrai ta viltis yra“, – sakė rajono Savivaldybės kultūros centro renginių organizatorius Paulius Mylė. Renginio metu skambėjo giesmės, kelis kūrinius atliko treminių ir politinių kalinių choras „Atmintis“, grojo Vytauto Klovos muzikos mokyklos mokytojas Vilius Antanavičius, kuriam akomponavo koncertmeisterė Vilija Antanavičienė. Vidmantas Erlickis ir Karolina Riaukaitė skaitė eiles. Po to buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvą.
Minėjimas Sedoje
Ketvirtadienio pavakarę pedagogo ir poeto Benedikto Spirgio atliekama daina Sedos kultūros centre prasidėjo Gedulo ir vilties dienos minėjimas. Renginio vedėjas Gediminas Jokubauskas perskaitė buvusios tremtinės prisiminimus apie tolimą ir baisią 1949-ųjų kovo 25-ąją, kai ne savo noru teko palikti gimtuosius namus.
Minėjime dalyvavęs Sedos seniūnas Algirdas Grinkevičius sakė, jog tai diena, kai buvo ištremta daug mūsų tautiečių, ir apgailestavo, kad į minėjimą susirinko mažokai žmonių, matyt, sutrukdė vasaros darbai, o susirinkusiems linkėjo geros sveikatos, dirbti Tėvynės labui ir kad ši diena daugiau niekada nepasikartotų.
Minėjimo metu demonstruotas dokumentinis filmas „Birma. Reportažas iš uždaros šalies“, slapta, rizikuojant filmo kūrėjų gyvybėmis, filmuotas 2007 metais. Tai pasakojimas apie šalį, kurią jau daugiau nei 40 metų valdo vienas represyviausių karinių režimų pasaulyje. Filmas nominuotas prestižiniais Amsterdamo ir Kopenhagos dokumentikos forumų prizais.
Vėliau prie kavos puodelio prisiminimais dalijosi buvusios tremtinės Teresė Butkienė, Irena Mažeikienė bei kitos. Irena Želvienė perskaitė keletą savo eilėraščių, o B Spirgys ir G. Jokubauskas dainavo liaudies ir savos kūrybos dainas.
Lūšėje, prie paminklo tremtiniams atminti, stovinčio šalia buvusios geležinkelio stoties, į literatūrinę-muzikinę popietę „Kai ateitis prabyla“ rinkosi Lūšės ir aplinkinių kaimų gyventojai, buvę tremtiniai ir tremtinių vaikai: Aleksandra Božonienė, Aldona Karolytė, tremtyje gimę Vilija Priedininkienė ir Vytautas Lupeika, taip pat vienintelis dar likęs Birželio sukilimo dalyvis, dalyvavęs įvykiuose prie Lūšės, Augustas Mylė su broliais ir sūnėnu bei kiti svečiai.
Po šv. Mišių suskambo gitarų melodija, žodžiai apie Birželio 14-ąją. „Atmintis gyva, kol gyva tauta. Birželio 14-osios žaizdos kraujuoja iki šiol ir jas gydyti galime tik mes savo supratimu, atjauta, teisingumu, meile, nes tokių žaizdų, kaip Birželio 14-osios, negydo laikas“, – sakė viena iš renginio organizatorių ir vedėjų, Lūšės seniūnaitė Jadvyga Jagminienė.
Atsiminimus apie tremtyje išgyventus metus papasakojo A. Božonienė, padeklamavusi eilėraštį, skirtą savo mamai ir visoms kitoms mamoms, iškentusioms tremties kančias. Kiti kalbėti nepanoro, tačiau buvusius tremtinius pagerbė gėlių žiedais ir degančiomis žvakutėmis paminklo papėdėje. Lūšės jaunimas ir vaikai apjuosė kryžių baltų balandžių ir žvakučių girlianda.
Židikų seniūnijos seniūnė Stanislava Valatkevičienė dėkojo visiems už pagarbą tremtiniams, už tai, kad rengiamas toks renginys, kai dar yra gyvų, yra kam prisiminti ir liudyti.
Po to visi klausėsi tremtinių sukurtų eilėraščių, kuriuos skaitė vaikai, bei Pikelių kultūros namų moterų ansamblio atliekamų tremtinių dainų, Vytauto Klovos muzikos mokyklos Židikų skyriaus jaunųjų muzikantų grojamų melodijų.
Pabaigoje į dangų pakilo baltas degantis žibintas, pasak J. Jagminienės, simbolizuojantis tyrumą, ramybę, taiką, meilę ir viltį, jog tai niekada nepasikartos, skambėjo visų sutartinai giedamas Lietuvos himnas. Padėta gėlių ir prie paminklo žuvusiems Birželio sukilimo dalyviams.
Penktadienį Viekšnių kultūros centras buvusius tremtinius, politinius kalinius bei visus viekšniškius pakvietė į prisiminimų popietę „Gyva atmintis“, kurioje susirinkusieji klausėsi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Viekšnių skyriaus pirmininko Teofiliaus Januškevičiaus pateiktų istorinių faktų, žiūrėjo filmuotą medžiagą apie partizanų pagerbimą Viekšniuose.
Vėliau visi, susėdę prie stalo, dalijosi prisiminimais apie gyvenimą tremtyje, diskutavo apie dabartinį gyvenimą. „Kasmet rengiame panašius renginius Gedulo ir vilties dienai paminėti, – sakė Viekšnių kultūros centro direktorė Birutė Švažienė. – Šiemet tremtiniai pageidavo tiesiog susėsti ir pabendrauti, juk retai tesusitinka.“
Vaida VAITKUTĖ
Valerija KVEDARAITĖ
Gajutė ABELKIENĖ
Paskutinį kartą atnaujinta (Šeštadienis, 23 Birželis 2012 20:10)











