Stebuklai
Vis sunkiau mus kuo nors nustebinti. Žiūrėk, visi viską žino iš anksto: labiausiai pataiko pesimistai – jų prognozės dažniausiai išsipildo.
Neseniai mus turėjo nustebinti Veneros tranzitas. Nenustebino. Nepuolėme masiškai pirkti tamsių stikliukų ir nežiūrėjome galvas užvertę į dangų. Anoks čia stebuklas, kai mūsų galva prikimšta įvairiausios informacijos.
Nesistebime, iš kur tos milijoninės lėšos įvairiems projektams, tik stebimės, kodėl toks brangus jų vykdymas ir priežiūra. Tačiau nieko nebestebina atsainus tokių projektų vykdymas: pinigai gauti beveik už dyką.
Kai vaikas talentingas, džiaugsmas tik tėvams, na, gal dar ruošusiai mokytojai. Džiaugsmas ir rūpestis dėl brangiai kainuojančių muzikos instrumentų ar rūbų koncertams, išlaidos kelionėms, nes mokiniai kaip ir negauna to moralinio paskatinimo iš valdžios institucijų, kartais pritrūkstama lapo diplomui ar paprasčiausiai padėkai. Vaikams reikia to pastebėjimo, pagyrimo, o juk ne tik jiems. Suaugęs irgi laukia gero žodžio iš bendradarbio ar šeimynykščio, tačiau geram žodžiui mes šykštūs, kaip ir daugeliu kitų atvejų.
Atostogos. Kas gali sau leisti, išvyksta prie jūros, o kas negali, lieka namuose kiurksoti. Daug tokių, kuriems didieji prekybos centrai lyg kitas krantas, kita oazė, pasivaikščiojimas ir pasižmonėjimas.
Kartais tiek ir užtenka, nusipirkti kokį mažmožį ir pasijusti laimingam. Perskaityti gerą knygą, pažiūrėti gerą filmą ar su draugu išvykti į žvejybą.
Kai mūsų, atrodo, niekas nebegali nustebinti, pasistenkime nustebinti patys kitus. Kokiu nors nedideliu netikėtumu, mažmožiu, nes kartais širdžiai užtenka ir tiek, kad ji nuliūdusi galėtų vėl plakti savo ritmu.
