Kai pienės sušildo žemę
Mažos pienių galvutės lyg lokatoriai gręžiasi į saulę: vos saulutė ilgiau už debesėlio, pienių laukai lyg pritemsta, prisiveria pienių žiedų taurės.
Mūsų galvelėms panašiai, lokatoriai – ausys bijo ką nors praleisti, gaudo viską paeiliui: ką valgyti, kaip lieknėti, kokia spalva tinka būtent šiam sezonui, su kuo Jonas, bet ne Petras. Dar mūsų galvelės turi liežuvį – piktą, kartais saldų, bet dažniausiai su geluonimi. Plakame plakame juo, tad mūsų galvelės kartais lyg skrabalai.
Dar geliam. Skaudžiai.
Dar galime būti išdidūs, kol mūsų pačių susikurta „tiesa“ mus daro teisingais, leidžiančiais teisti, kartais žeminti. Kovojame dėl vietos po saule bet kokiomis priemonėmis, kol priemonės netampa žudančiu ginklu.
Tiesos ieškotojai dažnai turi vieną – savąją – tiesą, o gyvenimas jų turi daugybę variantų, tad ne veltui didieji filosofai dažnai amžininkams atrodė keistoki. Kur ta aritmetika, kai prie dviejų pridėjęs du gausi keturis. Dažniausiai kaskart rezultatas kitoks, nes būti ir atrodyti – du skirtingi dalykai. Užtektų ir paprastos matematikos – dešimties Dievo įsakymų. Mes juos žinome ir jų laikomės, kai mums tai naudinga, darydami daug išlygų sau, bet ne kitam.
Gyvenimas, sakytum, pavasario pienėm nuklotas, o jei jų būtų mažai, gal tausotume, darželyje sodintume ir puoselėtume lyg gražiausią gėlę. Tačiau dabar, nors ir graži, tačiau ji piktžolė. Kaip ir žmogus, kartais toks gražus išore, o vis vien piktžolė ir tiek.
Dar dienos septynios ir pienės išskleis savo sidabrinius parašiutus. Taps kažkodėl liūdna, nors prasidėjusi vasara dar nupieš laukus gėlėmis. Dar geras mėnuo, Joninės, ir pradės trumpėti dienos. Argi laikas nelekia šviesmečių greičiu? Toks trumpas mūsų buvimas žemėje, tad kodėl jis toks skaudus, kasdien lyg gimtum iš naujo su baime, kas tave pasitiks, kas apkabins ar priglaus.
Savaitgalį teko lankytis pas pripažintą medžio skulptorių, kuris visą gyvenimą darė tai, ką geriausiai mokėjo – skulptūras, koplytstulpius, kryžius, su savo darbais dalyvavo parodose, buvo pripažintas ir gerbiamas. Šiandien jis užmirštas, niekam nereikalingas, be pragyvenimo šaltinio, vienas su savo širdies nerimu dėl rytojaus, vienkiemyje, apsuptyje laukų, kur svetimą akį taip svaigina ir šildo pienių aukso nužerti žali laukai. Tačiau nebešildo širdies.
Labai norėjosi prisiskinti tų saulių vaistams, tačiau netikėtai užklupo lietus.
Kai kitąkart norėsis aplankyti skulptorių, gali būti, kad jo nebesutiksime, bus išvykęs, kad svečioje šalyje galėtų stoti prie konvejerio dėl duonos kąsnio, nes menininkai jokiais laikais ir jokiai valdžiai nebuvo reikalingi. Nes kokia gi valdžiai iš jų nauda? Jokiomis rentomis menininkai negelbstimi šiame sudėtingame laikmetyje, nes juk tik prezidentienės tam kažkodėl užsitarnauja teisę. O ir daugelis kitų...
