Sveiki mielieji,
šią gražią pavasario dieną. Smagu, kad turime galimybę pabendrauti, kalbėti ir būti išgirsti...
Būti kartu, reiškia, nugalėti vienatvę ir liūdesį, būti kartu, reiškia, būti kažkam labai reikalingam, gal nelabai jau, tačiau vis vien ne akmeniu pakelėje, pro kurį praeina žmonės ir neužkliūva laikas nepalikdamas jokių buvimo žemėje ženklų.
Kartais, gal dažnai, mūsų kūryba lieka dūlėti stalčiuose, o juk ten, kūryboje, sudėta tiek daug sielos nuogumo ir karščio, vilties, kuri padėjo išgyventi sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, kai prie eilėraščio glaudeis lyg prie žmogaus. O jie, tie eilėraščiai, davė, lyg vandens ištroškusiam, viltį eiti pirmyn, neužsidaryti savo nesėkmių ir nuoskaudų piramidėje, nes visada mintyse sukosi kokia nors neužrašyta mintis, prisiminimas, galbūt suvokimas, kad iki tobulos eilėraščio formos dar gerokai toli ir jį dar reikės tobulinti ir auginti lyg vaiką. Kartais jis, eilėraštis, ir lieka vaiku, tačiau, kaip sakoma, kokį jį pagimdėme, kokį užauginome, toks jis ir yra mūsų. Pats pačiausias.
Šiandien pristatome kelių mažeikiškių literatų, kūrėjų eilėraščius, kad jie kaip vaikai peržengtų gimtų namų slenkstį ir išeitų gyventi savo gyvenimus, galbūt surasdami naujus dvasios namus. Juk dažniausiai ir rašome vis dėlto ne sau. Bet kokia kūrybos forma yra tarsi laiškai ateičiai.
Gal šie laiškai skirti būtent Jums?..
