Savaitgalis…
Kai pagalvoji, tingėti kaip ir nėra kada: tai kokia kalendorinė, tai asmeninė šventė, koncertas ar masinis renginys. Juk dabar visą savaitę tik ir kalbėsime: kiek šeštadienio talkoje surinkome šiukšlių – maišais, vežimais, tonomis? Šios talkos organizatoriai, o ir dalyviai, džiaugsis atlikę pilietę pareigą ir įrodę, kad mūsų visuomenė yra pilietinio sąmoningumo viršūnėje. O tad kas gi šiukšlina?
Šiukšle daiktas tampa, kai jis padėtas ne vietoje. Pavyzdžiui, kiemuose ant šaligatvių stovinčios mašinos, kurios prieš įsisprausdamos į mašinų gretas dar atlieka manevrus ant žolynų. Sulaužytos šaligatvių plytelės. Ir nieko. Jų savininkai ramiai miega naktimis, nors tu ką. Juk jei kas nors juos baustų, gal kiltų pilietiškumo akcija pradėti tvarkytis nuo savo kiemo ir vejos: gal praplėsti kiemų mašinų stovėjimo aikšteles, gal laikyti mašinas ne prie lovos, o mašinų saugojimo aikštelėje? Tačiau nurodymų iš ES nėra, tad lietuvis su savo partinėmis smegenėlėmis problemos ir nesprendžia.
Nesprendžia valdžia ir kur galima vedžioti šunis. Kai ryte piko valanda, kai vaikai vedami į darželius ar patys savarankiškai eina į mokyklą, išlenda bobutės ir diedukai (čia tik sąlyginis vienetas, nes jaunuoliai – su savo koviniais šunėkais ir jiems jokios replikos nemestelsi) su savo keturkojais be antsnukių (šunėkai), o dažnai ir pavadėlių: „Oi, vaikeli, nebijok, šunelis nieko nedaro, jis geras, vaikus myli.“ Ar iš to gerumo mokyklų stadionuose ar vaikų darželių teritorijoje jie paleidžiami rytinėms procedūroms, po kurių nuo žolės su rytmečio rasa kyla smirdantis tvaikas? Ar ne iš to paties šuns širdies gerumo jie apkandžioja ir žmones?
Kaip sakoma, mes ne prieš šunis, bet prieš jų savininkus. Mes ne prieš automobilius, bet prieš betvarkę, kuriai išspręsti tereikia tik geros iniciatyvos: valdžios ir gyventojų. O kad pasipuikuotų tokia gražia proga, kai kurie mūsų išrinktieji šeštadieniui net susireikšmino, mat liaudis turi matyti, ką rudenį rinkimuose išrinkti į valdžią. Daug ko išmokstame lygindami ir ilgai gyvendami. Ypač pasisekė vyresniosios kartos valdžios atstovams, nes turi patirties santvarkų palyginimui, žino, kada verta iškišti snapą, kad visuomenė įsidėmėtų, gal dar ir rąstą ant pečių nešė. Praėjęs šeštadienis buvo gera proga įsiamžinti lenininėje talkoje. Nei anksčiau, nei vėliau – revoliucijos vado gimtadieniui. Apsikuopti, kad miestas būtų jaukus. Ir būtinai apie tai pranešti visam pasauliui, nes juk švarinimasis pas mus planinis: per metus kartą su fanfaromis, su pritrintomis pūslėmis delnuose. Kitos švarinimosi akcijos ignoruojamos, nepastebimos: susitvarkė žmogus savo kiemą, aplinką ir ką?
„Švarinasi“ ir valkatos (dar yra gražus lietuviškas žodis nevala), sėdėdami ir vidury miesto ant naujų suoliukų šalia vaikų žaidimų aikštelių, gerdami viešai iš bambalių ir kažką iš barzdos rinkdami ir mesdami į šalia stovinčias šiukšliadėžes (ne ant žemės, tvarka mieste yra tvarka), tačiau nusispjaudami šalia. Pilnomis iki ausų kelnėmis, purvinomis rankomis, jie pirmieji stovi prie anksčiausiai atdaromo prekybos centro, kad rastą stiklinį butelį iš konteinerio, dar iš jo apglitėjusiom lūpom išgręžę paskutinius lašus, priduotų tolesnei apyvartai. Brr... O mes jų gailimės, nes esame įsitikinę, kad negalima stebėtis, gali pats tokiu tapti. Apsileidimas iš apsileidimo – ne liga ir ne bėda.
Balandžio talkos – gera iniciatyva, tik kaip gyventi toliau nešiukšlinant ir neteršiant kitiems ant galvų?! Moraline prasme – taip pat.
