Žiema. (Netikėtai)
Pas mus (kaip dažniausiai) viskas netikėtai – net ir žiema, nes iš kiaulių ar gaidžių žarnų vieni kitiems pranašavome, kad jos nebus, o ji, ta žiema, babakšt ir parodė savo baltus nagučius. Atpratę nuo tokio šaltuko, įdėmiai stebime orų prognozes, o saugiai pragyvenę naktį, kai oro temperatūra vietomis nukrito iki trisdešimt, dauguma ramiai atsidūstame. Gal tik avarinėse tarnybose budintiems žmonėms tos ramybės nebuvo. Gal šie šalčiai mums išėjo į naudą, suvokėme, kad esame bendruomenė, sistema, kurios nariai vieni kitiems labai reikalingi. Jaustis šiltai ir saugiai savo namuose – tokia nepaprasta laimė, kai žinai, kad šaltis būtinai susirinks savo aukas.
Paskambinusi pažįstama iš kaimo sakė, kad be perstojo kūrenanti krosnį, o kambaryje tik penkiolika laipsnių šilumos: reiktų vasarą apsišiltinti sienas, gal įsidėti sandarų langą, tačiau neaišku, kaip pavyksią, nes iš pensijos nelabai išeiną susitaupyti. Neramu esą ir dėl įskilusio kamino, pro kurį veržiasi dūmai į patalpas. Kiekvienas kiemas skaičiuoja savo „bėdas“, kol jos nepavirsta pelenais, nes prisišaukti ne visada yra ką ir už ką. Kartais dėl sudegusių sienų ar už jų besiglaudžiančių meno vertybių aimanuojame labiau, nei dėl po sudegusios pirkios nuodėguliais rastų žmogaus palaikų.
Tačiau kalbant apie pensijas, daugelis dirbančiųjų nekantriai jos laukia, nes tai garantuotos pajamos (o ji, ta išsvajotoji pensija, kaskart tolsta ir tolsta). Mūsų valdžiai atrodo, kad kuo labiau spausi savus žmones, tuo jie labiau užsigrūdins. Gal ne veltui kitose šalyse (Europoje, kurios nare esame ir mes) atlygis už darbą padoriai didesnis, nes juk tie mūsų uždirbti pinigai sukasi ratu ir nusėda įvairių mokesčių ar investicijų pavidalu, o jei valdžia nesugeba jų susirinkti, dejuodama apie šešėlinę ekonomiką, tai jau jos bėda. Ir ne tik jos, bet ir visų mūsų.
O tų bėdų susikaupė tiek daug, kad nebeišgelbės joks „Bėdų turgus“, nors veiktų kasdien. Seimo didžiavyriai mušis į krūtinę už alkoholio ir tabako reklamą geriausiu laiku (kai kaip tokią išvis reiktų drausti), „Farų“ laida šiurpins tautos degradacija, o kad tautoje gal tik dešimt talentingų žmonių, suvoksime žiūrėdami į nepadoriai tuos pačius veidus televizijos projektuose.
Kai kreipiamės vienas į kitą „pone“, norime, kad ir į mus taip kreiptųsi. Bet mes vis dar esame „tik gražiai apsirengę“, dažnai – nuobodžiai tamsiai ir ne todėl, kad mūsų regėjimas pasaulį suvokia kaip kelias paprastas formas ir kelias spalvas. Juk tiek ir užtenka palaikyti savo egzistencijai be fantazijos ir polėkio, be svajonių.
Apie ką svajoja išstumtas į šaltį vaikas, kai po kojomis gurgžda sniegas ir pyška tvoros, kai mokyklose nevyksta pamokos, o tėvai vis vien liepia eiti į mokyklą, nes namuose savo vaiko visai dienai per daug?..
