Rimos Berkutės eilėraščiai
Mamai
Niekada be Tavęs jau nebūsiu
ir tavim niekada nebebūsiu,
tik kartosiu tą šypseną
iš Tavo jaunystės albumų,
veidrodiniam paviršiuj stebėsiu
žvilgsnį matytą...
Gal kartosiu žodžius, gal likimą,
bet iš Tavęs į Tave jau negrįšiu,
o tik eisiu tolyn,
link tos kryžkelės
išlydėti savo vaikų,
kurie be manęs jau nebus
ir manim niekada nebebus.
.........................................................
Nuovargis, lyg primuštas šuo,
vėl atsėlina.
Jį veju nuo slenksčio, nuo minčių,
nuo darbų.
Balto angelo sparną palietusi
jau žinau, kaip gyventi turiu.
Bet dar reikia gyventi...
O taip norisi šaukt:
– Negaliu
išlaikyt to saulėto švytėjimo,
ties kuriuo kažkada pastovėjau.
Nemokėjau, kiek daug nemokėjau
pasiimti į nežinią, kurioje jau esu.
Bet nebūsiu.
Nes galandu peilius, nes galandu strėles,
nes galandu viską, kas užmuša
liūdną nuovargį – valkatą šunį –
taip keistai prisirišusį
prie mano namų.
........................................
Tik laukimas – didelis kaip gyvenimas
ir sunkus kaip Sezano našta –
prirakina prie amžino kelio,
kuriuo eina panūdę atrast
nenusakomą virpesį mėlyno tolio,
svaigią gaivą, kuri tolumoj vis boluoja...
Tik kelionė kankinanti nesibaigia,
horizontas vis traukias tolyn
ir sutraiškome skubančią sraigę,
smilgų žavesį laužom, nes nenorim patirt,
to laukimo viliojančio baigtį,
nes atrodo, kad ten tik pradžia
to gyvenimo, kurį norim gyventi,
bet apgaubus laukimo migla
vis neleidžia į tai prasiskverbti.
.........................................
Pažiūrėk, kokiais žodžiais norėčiau
su tavim kalbėti –
juos piešiu ant aplijusio stiklo
tamsią naktį, kad labiau sušvytėtų,
kad skambėtų ne žodis, o veiksmas,
kad apakintų, kad sužibtų
sidabriniais purslais ant lango
ir voratinkliai žodžių išnyktų,
ir neliktų nieko tikro.
.............................................................
Į naktį kalbame žodžius,
kurių dienos šviesoj nedrįstam,
gyvenimą dalijame perpus
ir ilgimės vaikystės,
kurią už durų devynių,
už marių ir už miško
paslėpę laikom
ir neišdrįstame vėl apsisiausti naivumu,
tyrom akim pažvelgti
ir suklysti.
...........................................................
Ir dingo žavesys taip greitai byrančios nakties.
Diena be monų, prisigėrusi tylos, lyg netikra,
suspaudžia savo glėbyje ir dusina.
Išplaukiame laivais, o grįžtam luotais.
Ir tais – kiaurais.
Ir taškom vandenį, kad nepaskęst...
Į krantą kimbamės ir ropščiamės,
kad vėl iš aukštumų pažvelgę į marias,
kartotume tokias nereikalingas mūsų būčiai
ir pamažu, lyg kandys vilną, mus naikinančias klaidas.
.......................................
Baigus darbą
Balkono durys praviros ir plaikstosi užuolaida,
pavargęs laikrodis dusliai dejuoja,
sušilęs limonadas, nuorūkos ir nuovargis...
Kai siena paskutinis spindulys nuslysta,
išplauni teptukus ir užsidegus cigaretę
prieš atsisveikinant, prisėdi ant grindų
ir leidi dūmus į sutemas
buku žvilgsniu lydėdama sunkioj kelionėj
naivią sraigę,
savų namų naštos prislėgtą,
bet šliaužiančią į aukštį, į svajonę,
kuri patapus realybe
švino sunkumu prispaus
ir gal sutraiškys trapų kiautą...
