Iki rinkimų gyvenimas gerės
Sako, kad mūsų mintys visagalės – ką pasėsi, tą ir pjausi. Mes to kažkodėl ir neneigiame, tačiau dėl daugelio aplink mus vykstančių dalykų savo kaltės neįžvelgiame, nes, pasak anksčiau išsakyto filosofinio teiginio, išeitų, kokią valdžią išsirinkome, tokią ją ir turime, ją vis pakeiksnodami, o ką daugiau? Iriamės pirmyn (senstame), kartais, o gal dažnai, nustebindami net patys save, sugebėdami pragyventi iš minimumo ar gaunamų pašalpų, o iš Europos viršūnių kartais sulaukdami ir pagyrimo už krizės akivaizdoje „suvaldytą“ ekonominę situaciją.
Pasak mūsų šalies Prezidentės, kritika gerai, tačiau nuo kritikos iki valstybės griovimo – vienas žingsnis. Ji tikriausiai teisi, tačiau dažnai valdžią reikia „mylėti kaip dūšią, o krėsti kaip „grūšią“. Taip sakant, profilaktiškai. Tad ir pakrėskime, taip sakant, profilaktiškai (užduodami retorinį klausimą): už ką (kam? kodėl?) partijų rinkimams skiriami pinigai, kai nė vienos jų atstovas nekrito ant žemės ir nesispardė dėl, pvz., naujų darbo vietų sukūrimo?
O geroji žinia – artėja Seimo rinkimai. Metas, kai sužinai beveik visą tiesą apie poziciją ir opoziciją ir kad kokiai partijai jie priklausytų, bet dažnas jų apsigimęs ne politikas, o šoumenas, čia toks mūsuose prigijęs talento pavadinimas. Dar išgirsime daug pažadų, gal net prie atlyginimo minimumo Seimo rinkimų išvakarėse pridės tą nelemtąjį penkiasdešimties litų atlygį, išgirsime, kad dėl visko kalta pozicija ar opozicija (pagal lektoratą), kad kai kas esąs debilas, kai kam snukius su keptuve reikia daužyti, kiti valdžioje būdami piktai kaltins rinkėjus, kad ne „tuos“ į valdžią išrenkame. Vis ne tuos ir ne tuos... O leiskite paklausti, kaip pasirinkti, kai rinkimų sistema taip padaryta, kad balsuok nebalsavęs, o bet kurios partijos vėliavnešiai sąrašo priekyje vis vien garantuotai ir toliau trins lyg antramečiai Seimo kėdžių sėdynes. Tad mums belieka nusiraminti ir, radus vidinę ramybę savyje, pasidžiaugti, kad artėjantys rinkimai nuspalvins mūsų pilką kasdienybę, kad iš tolo galėsime stebėti (kartais gal net visai arti), kaip kovojantys už vietą po politine saule atveria visas susikaupusias mūsų politinės sistemos piktvotes.
Rinkimų agitacijai paleisti milijonai vis dėlto įrodo, kad mūsų valstybė turtinga, tik mums to nevalia žinoti, kaip nereikia žinoti daugelio dalykų, vykstančių ne už jūrų marių, o šalies širdyje ar rajono valdžioje.
Sako, laikas turi atmintį. Jo bangos skalauja mus pirmyn atgal lyg pakrantės akmenukus. Sako, laikas dar turi trečią matavimą – gylį. O kokią atmintį saugome mes, kiek gilios mūsų pačių dvasinės vertybės, ką branginame, kas vėl išvestų į Baltijos kelią?
Pakeisti sistemą gali ir vienas žmogus – galbūt ir Jūs, kol kas abejingai viską stebintis iš šalies. Ir čia viskas svarbu: moralė, dora, principingumas, protas, meilė žmonėms... Nes žmonės, kaip ir akmenys, turi atmintį, nes žmonės, kaip bet kuris gyvis, turi akis, kuriose nyksta valstybė su buvusiomis gražiomis legendomis ir padavimais, savo karžygiais, karaliais, kunigaikščiais bei didžiausiu lietuvių tautos turtu – kantrybe ir darbštumu – už ką mus myli svečios šalys, bet ne sava valdžia.
O gal laiko banga mus tiesiog švystelėjo į kitą laikmetį, o mes vis tebegyvename prisiminimais apie ateitį?
