Sausio 13-oji – liudininkų prisiminimuose
1991 m. sausio 13 d. – viena svarbiausių dienų naujausioje Lietuvos istorijoje – tai buvo esminis lūžio taškas nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo kelyje. Tomis dienomis susitelkusi pilietinė visuomenė apgynė valstybės nepriklausomybę. Tarp gynėjų buvo ir viekšniškiai Bronė Kolbergienė bei Teofilis Januškevičius.
Sausio įvykių dalyvis tremtinys T. Januškevičius prisimena: „1989 metais jau prasidėjo judėjimas, įsikūrė Sąjūdis. Didysis nerimas užplūdo, kai ėmė užgrobti pastatus Kaune, Vilniuje. Aš pakliuvau į Vilnių sausio 13 išvakarėse. Rūpėjo pasižiūrėti, kas vyksta iš tikrųjų, nes į provinciją informacija patekdavo pavėluotai ir nebegalima buvo suprasti, kas vyksta iš tiesų. Norėjosi žinoti, kiek mes galim padėti. Nori nenori, teisybę pasakykim, kad žmonės buvo daugiau pasyvūs stebėtojai. Viekšniškių gal koks 20 žmonių buvo aktyvesnių, o likusieji suglaudę ausis klausėsi, kas čia bus. Mes, buvę tremty ir visko patyrę, žinojom, kad pralaimėjimo atveju niekas nepaglostys. Norėjom organizuoti pasyvų pasipriešinimą, tačiau matėm, jog vietiniuose mitinguose prie Vytauto paminklo viekšniškių ateidavo nedaug, ir tie daugiau dėl smalsumo. Aš nelabai tikėjau, kad čia, vietoje, pavyks prišnekinti daug žmonių pasyviai pasipriešinti. Kadangi 1990 m. kovo 11-ąją buvo paskelbta nepriklausomybė, reikėjo rūpintis ją apginti. Reikėjo apsispręsti, kurioj tu pusėj. Žiūrėjom per televiziją ir jautėmės nejaukiai. Tremtiniai važiavom atskirai, sąjūdiečiai savo grupėse. Mes išvakarėse buvom Konarskio gatvėje. Paskui antrą kartą važiavom į žuvusiųjų laidotuves. Vėliau balandžio mėnesį važiavom budėti prie užimtų pastatų.“
„Sausio 13-osios brolijos narių buvom 17, o dabar belikom 12“, – pasakoja brolijos pirmininkė Bronė Kolbergienė. Toliau moteris prisimena: „Aš išgirdau per televiziją sausio 11-ąją kreipimąsi į tautą, kad atvažiuokit, palaikykit. Išgirdau dainuojant tas pačias dainas, kur mano seneliai dainuodavo slapčia, ir galvojau, jog turiu važiuoti ir aš laisvai padainuoti senelių dainuotas patriotines dainas, pabendrauti, pasidalinti savo
mintimis. Tada paskambino mokytojas Anicetas Arlauskas ir sausio 12 dieną trylika viekšniškių išvažiavom prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Visi buvom pakiliai nusiteikę – grojom, dainavom, šokom ir niekas netikėjom, jog vadinamoji humaniškoji sovietų armija šaudys į žmones. Tikėjom, jog beginkliai žmonės išreikš savo nuomonę, tad prieš juos niekas nenaudos ginklo. Mums bebūnant sausio 13-osios naktį žmonės pradėjo atbėgti nuo televizijos bokšto, šaukti, pasakoti, jog ten šaudo, yra žuvusiųjų. Pradėjo kilti nerimas, nežinomybė, baimė. Galiausiai išgirdom didžiulį triukšmą ir pamatėm atbildančius tankus. Tačiau išsigandę didelės masės, apie kokį 30 000 žmonių, ir tarptautinio skandalo tankai jau nebedrįso šaudyti.“
Paklausti, kaip pasiteisino jų lūkesčiai, pašnekovai neilgai mąstę pasakė: „Turėjo būti kitaip. Respublikos Sausio 13-osios brolijos pirmininkė Jadvyga Bieliauskienė yra sakiusi: „Jeigu ne mes, šiandien kai kurie su storais portfeliais nesėdėtų.“ Šiandien paminti visos Lietuvos idealai – ne to mes norėjom, ne tokios valdžios. Gal tie pinigingi vyrukai išplauna smegenis ir žmonės nebemoka į valdžią atsirinkti sąžiningų žmonių. Reikėtų keisti rinkimų sistemą. Godumas – pati didžiausia nuodėmė, kuri žmogų sugadina. Nuvertėjusios visos krikščioniškos vertybės.“ T. Januškevičius, antrindamas B. Kolbergienei, dar prisiminė Oto fon Bismarko pasakymą, jog teoretikai revoliuciją kuria, idealistai vykdo, o niekšai naudojasi jos vaisiais.
Tačiau nežiūrint šiandieninio nusivylimo valdžios politika, brolijos nariai mielai dalijasi prisiminimais su moksleiviais, dalyvauja įvairiuose renginiuose, išsako savo patriotines nuostatas.
Sigutė VAIŠNIENĖ
Paskutinį kartą atnaujinta (Trečiadienis, 18 Sausis 2012 19:26)












O kur 1991-uju sausio 13-aja buvo drg. Stanislovas Giedraitis?
Ar 2012 sausio 13-aja drg. Stanislovas Giedraitis dalyvavo su laisvos Lietuvos zmonemis minint kruvinasias metines?