Birutės Steponavičienės nuotrauka tu kalbėk

aš tylėsiu o tu kalbėk

apie viską kas tau patinka

ir pamiršti manęs neskubėk

nei juokingo nei rūsčiai rimto

 

gal praversiu nors kaip piemuo

debesų aveles paganyti

kai pakilęs iš grunto želmuo

paprašys jog kanopom netryptų

 

sužiūrėti bites aviliuos

kad tranai naktimis jų nepjautų

kad nutilus gegutė šiluos

apžavėjus mane nesijaustų

 

dovanosiu metus ir dienas

jei tik galima juos dovanoti

tu kalbėk apie vėjo natas

kurių niekas negali sugroti

 pabudimas

dulkėti vieškeliai

buvo nuvedę mane basakojį

į pasakų kraštą

į neregėtą miestą

dvidešimt kelintoje karalystėje

už vandenų gilių

 

įstabios deivės tenai

sodino mane už stalo

vaišino miražų migdolais

guldė į patalus naktį

nuaustų iš mėnesienos siūlų

 

ak! kaip žydėjo širdelėje

lotoso žiedo žvaigždynas!

kaip mane gundė iliuzija

su pilnu krepšiu sapnų!

 

kai pabudau po pušim –

pravirkau

iš džiaugsmo didžiausio:

kam man tie rojaus paukščiai

danguje

virš ne mano namų?

 

***

pailsinki savo rankas pavargusias

mylima mano

paklosiu aš patalą minkštą

prie lango

į vasaros širdį

tau ąžuolas tyliai šlamės

nesibaigiančią vėjo sonatą –

tas amžinas ilgesio dainius

bendraujantis su angelais –

vaikelis

pritūpęs ant slenksčio

kurs prašos į mūsų pasaulį

pailsinki savo rankas

mano mylima

argi švelniau už tave kas mokės

paglostyti šiurkštų gyvenimo veidą

 

***

iš žaizdro įkaitusio žvaigždės pabiro

tamsos praraja parausvėjo nuo jų

o tiesės lyg stygos skambėdamos sviro

vaivorykšte viršum pasaulių naujų

ir kalvio šešėlis nuslinko nuo sienos –

kažkur iš anapus iš savo erdvių

jis žvelgė į viską nežmoniškai vienas

vienintelis likęs iš šimto dievų

 

laiptai

atsivertų jei kas paprašytų

aukštuma jei norėtų daugiau

kad rega ir širdis pamatytų

ir pakeltų visus lig dangaus

be jokių pastangų tarsi oru

artėliau artėliau prie žvaigždžių

kur drąsiausi ant atbrailos stovi

apsisprendę pradėt iš pradžių

paskutinę sekundę – nešokti

į bedugnę nors tamsūs langai

pasalūniškai ruošiasi smogti

tuštuma kuri sliuogia stogais

ir nereikia jokių jai pakopų

ji per sienas prasmunka kiaurai

kad sieloj abejonės nesloptų

ir skaudėtų pasaulis ilgai

numaldytų jie skausmo dejonę

pasibaigę ties tom durimis

kur išskleistų tau šypsenos rožę

mielas veidas vilties akimis

laikmenos

nulingavo taku nulingavo

žilomis galvomis link kalvų

ledine begalybe alsavo

Paukščių Takas aukštai virš dausų

 

aklina nežinia jos nutolo

geso saulė giedojo žolė

verkė vaikiščias basas ant suolo

ir žydėjo bespalvė gėlė

 

kur jos išnešė liūdesį mano

ir kodėl nesugrįžo namo?

gal mane kažin kas susapnavo

gal esu tik mintis kažkieno?

 

ta diena taip ir liko aptemus

pasiklydusi brido laukais

o į žvilgsnį vis plakės ir plakės

trys plaštakės tamsiais aprėdais