Vaclovo NAVICKO eilėraščiai
aš tylėsiu o tu kalbėk
apie viską kas tau patinka
ir pamiršti manęs neskubėk
nei juokingo nei rūsčiai rimto
gal praversiu nors kaip piemuo
debesų aveles paganyti
kai pakilęs iš grunto želmuo
paprašys jog kanopom netryptų
sužiūrėti bites aviliuos
kad tranai naktimis jų nepjautų
kad nutilus gegutė šiluos
apžavėjus mane nesijaustų
dovanosiu metus ir dienas
jei tik galima juos dovanoti
tu kalbėk apie vėjo natas
kurių niekas negali sugroti
pabudimas
dulkėti vieškeliai
buvo nuvedę mane basakojį
į pasakų kraštą
į neregėtą miestą
dvidešimt kelintoje karalystėje
už vandenų gilių
įstabios deivės tenai
sodino mane už stalo
vaišino miražų migdolais
guldė į patalus naktį
nuaustų iš mėnesienos siūlų
ak! kaip žydėjo širdelėje
lotoso žiedo žvaigždynas!
kaip mane gundė iliuzija
su pilnu krepšiu sapnų!
kai pabudau po pušim –
pravirkau
iš džiaugsmo didžiausio:
kam man tie rojaus paukščiai
danguje
virš ne mano namų?
***
pailsinki savo rankas pavargusias
mylima mano
paklosiu aš patalą minkštą
prie lango
į vasaros širdį
tau ąžuolas tyliai šlamės
nesibaigiančią vėjo sonatą –
tas amžinas ilgesio dainius
bendraujantis su angelais –
vaikelis
pritūpęs ant slenksčio
kurs prašos į mūsų pasaulį
pailsinki savo rankas
mano mylima
argi švelniau už tave kas mokės
paglostyti šiurkštų gyvenimo veidą
***
iš žaizdro įkaitusio žvaigždės pabiro
tamsos praraja parausvėjo nuo jų
o tiesės lyg stygos skambėdamos sviro
vaivorykšte viršum pasaulių naujų
ir kalvio šešėlis nuslinko nuo sienos –
kažkur iš anapus iš savo erdvių
jis žvelgė į viską nežmoniškai vienas
vienintelis likęs iš šimto dievų
laiptai
atsivertų jei kas paprašytų
aukštuma jei norėtų daugiau
kad rega ir širdis pamatytų
ir pakeltų visus lig dangaus
be jokių pastangų tarsi oru
artėliau artėliau prie žvaigždžių
kur drąsiausi ant atbrailos stovi
apsisprendę pradėt iš pradžių
paskutinę sekundę – nešokti
į bedugnę nors tamsūs langai
pasalūniškai ruošiasi smogti
tuštuma kuri sliuogia stogais
ir nereikia jokių jai pakopų
ji per sienas prasmunka kiaurai
kad sieloj abejonės nesloptų
ir skaudėtų pasaulis ilgai
numaldytų jie skausmo dejonę
pasibaigę ties tom durimis
kur išskleistų tau šypsenos rožę
mielas veidas vilties akimis
laikmenos
nulingavo taku nulingavo
žilomis galvomis link kalvų
ledine begalybe alsavo
Paukščių Takas aukštai virš dausų
aklina nežinia jos nutolo
geso saulė giedojo žolė
verkė vaikiščias basas ant suolo
ir žydėjo bespalvė gėlė
kur jos išnešė liūdesį mano
ir kodėl nesugrįžo namo?
gal mane kažin kas susapnavo
gal esu tik mintis kažkieno?
ta diena taip ir liko aptemus
pasiklydusi brido laukais
o į žvilgsnį vis plakės ir plakės
trys plaštakės tamsiais aprėdais












Svekinu linkedama, kad dabartis liktu praeiciai.-V. Im. is uz vandenyno