Juozapinių jomarke – gražūs dirbiniai ir puiki nuotaika
Pirmadienis, 22 kovas 2010 17:32 | 
Straipsnio autorė (-ius) Vilma KLIMAVIČIŪTĖ | 
Šeštadienį į Mažeikių turgų pėsti ir važiuoti rinkosi ne tik mažeikiškiai, bet ir kitų Lietuvos miestų gyventojai, svečiai iš kaimyninės Latvijos. Jau dvyliktą kartą visus atvykusius sveikino Juozapinių jomarko gaspadorius Juozapas ir gaspadinė Onutė.
Atvyksta iš toli
Šventės šeimininkai priminė Juozapinių tradicijas – kokius darbus reikėtų tą dieną dirbti ir kokių vengti. „Būdui žemaičių“ gaspadorius Juozapas sakė, jog ši šventė – originali mūsų miesto tradicija: „Bent jau Žemaitijoje tai tikrai niekur nėra Juozapinių jomarko. Norėtųsi už tai tarti padėkos žodį ponams Marcinkevičiams. Keičiasi laikai, keičiasi žmonės, bet tradicija išliko. Manau, ir išliks.“
Pašnekovas pasidžiaugė ne pirmą kartą iš kitų miestų atvykstančiais liaudies meistrais: „Įsivaizduokit – net iš Anykščių atvažiavo! Pirmą kartą šiemet atvyko ir meistrų iš Vilniaus.“ Įvairių darbų atvežė telšiškiai, gražių pintų krėslų, etažerių, suolų siūlė tauragiškiai. Iš Klaipėdos atkeliavę moliniai ąsočiai traukė visų pirkėjų žvilgsnius, o prie smulkučių, bet dailių panevėžiečio molio dirbinių reikėjo braute brautis, nes visiems buvo įdomu pasiklausyti, kaip savo dirbinius – varlytes, driežiukus, angelus ir kt. – pristato autorius, kiekvienam suteikdamas simbolinę prasmę ir papasakodamas apie jų vietą namuose.
Dalyvauja šeimomis
„Krizė – ne krizė, nesvarbu, – teigė jomarko gaspadorius. – Pernai dar vienas kitas piktesnis buvo. Šiemet daugiau geranoriškų žmonių. Iš taip toli atvažiavę sako, kad svarbiausia – ne ką nors parduoti, o pabūti su mumis, pabendrauti. Galime pasidžiaugti, kad ne pirmą kartą dalyvauja latviai. Šiemet atvyko dvi grupės: viena – su juvelyriniais dirbiniais, kita – su kepurėmis, skrybėlėmis. Jos siūtos, bet tai rankų darbas.“
„Latviai suabejojo, ar bus žmonių, nes mums darbo diena. Tačiau nepasakyčiau, kad žmonių šiemet mažiau. O kad vėlai rinkosi, tai čia toks žemaičių būdas – išsimiega ir ateina. Užtat oras geras, saulė šviečia ir švies iki vakaro, – gera nuotaika dalijosi Juozapas. – Man labai patinka iš Palangos atvažiuojančios dvi moterys, kurios vietoje kepa vaflius su šokoladu. Patinka, kad daug metų atvažiuoja vyras su žmona.“ „Arba motina ir dukra, – pratęsė mintį į pokalbį įsijungusi jomarko gaspadinė Onutė. – Yra kelios tokios šeimos. Viena moteris atvyko iš Kuršėnų, o jos dukra – iš Panevėžio. Miestai skirtingi, bet vis tiek atvažiuoja kartu.“
Save parodyti, į kitus pažiūrėti
Užkalbinta bene vyriausia prekiautoja Kazimiera, gimusi 1929-aisiais, nuotaikingai prisistatė panele iš Mažeikių. Moteris siūlė pačios megztų pirštinių, kojinių, kepurių. Atsivežė ir anūko nukaltų rožių.
Pirmą sykį į Juozapinių jomarką atvykusi kretingiškė Aušra pasidžiaugė geru oru ir sėkminga prekyba. Gali būti, jog ši moteris pateko būtent tarp tų, kuriems labiausiai sekėsi, mat atvežė puikių verbų, pro kurias retas pirkėjas galėjo praeiti abejingai.
Sutuoktiniai iš Rubikų Asta ir Alfredas bandė skaičiuoti, bet taip ir nesuskaičiavo, kelintą kartą atvyksta į Juozapines. Jie pirkėjams siūlė rankų darbo medinių baldų, sūpynių, valčių, pirčių, lauko tualetų, būdų šunims. Jomarko gaspadinė Onutė apžiūrėjusi vieną būdą nusprendė, jog tokioje krizės metu gali ir žmogus gyventi.
Nė vienos šventės nepraleidžiančių kalvių būrelis, kuriam aiškiai vadovavo Mindaugas, sakė niekuo neprekiaujantys – atvykę tik savo darbų parodyti ir į kitus pasižiūrėti.
Mažeikių liaudis puiki
Negalėjome neužkalbinti Juozapinių jomarko idėjos autoriaus – liaudies meistro iš Kuršėnų, taip pat Juozapo. Spėdamas skirti dėmesio ir jo pintais dirbiniais besidomintiems pirkėjams, vyriškis mielai dalijosi prisiminimais: „Pradžia buvo tokia: prieš 12 metų stovėjau turguje su tokiais pat pintais daiktais. Turgaus valdžia nutarė, kad reikia organizuoti kokią nors šventę. Artėjo pavasaris, visi ruošėsi Kaziuko mugei. Paprašė manęs, kad pakviesčiau visus šiauliečius. Pasakiau, kad su Kaziuko muge nieko neišeis. Šita šventė atsirado Vilniuje dar tarybiniais laikais. Nors nebuvo oficiali, žmonės vis tiek švęsdavo, tad iki šiol išliko tradicija per Kaziuką važiuoti į Vilnių. Pasiūliau pagalvoti apie kitą šventę – kas eina po Kazimierinių. Sako: „Taigi Juozapai po dviejų savaičių.“ Prisiminiau, kad aš pats Juozapas – iš to užsidegimo buvau užmiršęs. Marcinkevičiai paprašė tuoj pat pradėti visiems pasakoti. O aš sakau – ne, reikia laikraščiuose skelbti, kuo didesnį šurmulį sukelti. Jomarkas pavyko iš pirmo karto.“
„Meistrams žiemą visais laikais būna krizė, – teigė pašnekovas. – Mus taip išsunkia, kad liekam be cento, o gaminių – kalnai. Tai pavasarį į šventes puolam kaip pašėlę. Aš, kaip atvykęs iš kito miesto, galiu pasakyti, kad Mažeikių liaudis labai puiki. Tokia pagarba meistrų darbui – retas atvejis.“
Baigiantis šventei, kaip ir kasmet, Juozapas ir Onutė atsidėkojo meistrams, apdovanodami juos prizais.
Paskutinį kartą atnaujinta (Šeštadienis, 27 kovas 2010 20:00)
