Renavo mokykla paminėjo 100–metį
Šeštadienio vidurdienį Renavo Šv. Izidoriaus bažnyčia vos sutalpino į mokyklos jubiliejų susirinkusius buvusius mokinius, mokytojus ir svečius. Po šv. Mišių po bažnyčios skliautais skambėjo prisiminimai, sveikinimai ir dainos, mokytojų rankose pražydo buvusių mokinių dovanoti gėlių žiedai.
Dalijosi prisiminimais
Mokyklos direktorė Vida Gureckienė, pasveikinusi visus susirinkusius, papasakojo mokyklos istoriją, prasidėjusią 1911 m., kai Renavo dvare buvo atidaryta dviklasė mokykla, kurią lankė 40 mokinių nuo 7 iki 20 metų amžiaus. Per visą laikotarpį mokyklai vadovavo 15 direktorių, dirbo 114 mokytojų. Pirmoji mokinių karta egzaminus laikė 1914 m., pirmąją Pirmojo pasaulinio karo dieną. Karo metu mokykla buvo uždaryta, o vėliau atgaivinta 1919 m. Nuo 1949 iki 2000 m. mokykla net 5 kartus keitė savo pavadinimą. 1949 m. mokykla perorganizuota į septynmetę. 1961 m. – į aštuonmetę. 1985 m. mokykla pavadinta nepilna vidurine mokykla, 1988 m. perorganizuota į devynmetę, 1993 m. pavadinta pagrindine, veikė 9 klasės. 1999 m. tampa pagrindine su 10 klasių, o 2000 m. išleista pirmoji pagrindinės mokyklos dešimtokų laida.
1964 m. prie medinio pastato pristatomas mūrinis dviejų aukštų pastatas su aštuoniomis klasėmis. 1965 m. mokykloje pradėjo veikti biblioteka. 1992 m. mokyklai perduotas kolūkio darželio pastatas, į kurį persikėlė biblioteka, pradinės klasės, medžio ir metalo dirbtuvės, valgykla. 1997 m. įkurtas mokyklos muziejus.
Pasak renginio vedėjos, direktorės pavaduotojos Rasos Jurgaitienės, iš 15 mokyklai vadovavusių direktorių į šventę, be dabartinės direktorės, atvyko trys: 1975–1978 m. mokyklai vadovavusi, daug metų dirbusi lietuvių kalbos ir muzikos mokytoja Janina Jakučinskienė, papasakojusi ne tik apie savo darbo metus, bet ir laiką, kai pati mokėsi toje mokykloje, Stanislava Valatkevičienė, taip pat dėsčiusi lietuvių kalbą ir mokiusi mokinius šokti, o dabar – Židikų seniūnijos seniūnė, ir Virginija Steponavičienė, tada dar Bružaitė, taip pat lituanistė, dabar rajono Savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja, prisipažinusi, kad dar ilgai po išėjimo sapnavusi Renavo mokyklą.
„Buvau šios mokyklos mokinė, daug metų dirbau čia mokytoja ir visada prisimenu mokyklą, savo mokytojus, ypač pirmąją savo muzikos mokytoją, parodžiusią takelį į muziką, Janiną Jakučinskienę. Žemai jums lenkiuosiu, o visiems dovanoju dainą“, – kalbėjo buvusi mokinė ir mokytoja Edita Virkšutė-Daunienė, padainavusi kartu su vyru Rolandu.
„Mes buvome paskutinė laida, baigusi dar medinę mokyklą 1964 metais, tais pačiais metais šalia išdygo mūrinis priestatas, pastatytas direktoriaus A. Dagio dėka“, – prisiminimais dalijosi renaviškis Romualdas Mitkus ir užtraukė žinomą dainą. Netrukus prie jo prisijungė klasės draugai ir gėlėmis apipylė savo buvusią auklėtoją Zitą Baužienę.
Visus optimistiškai nuteikė taip pat buvęs mokinys Antanas Jokubavičius, privertęs visus ne tik atsistoti, bet ir apsikabinti, kad sušiltų. „Mūsų mokykla garsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir Tarybų Sąjungoje, o garsino ją mūsų aviamodeliuotojų būrelis. Net vietą, kur leisti lėktuvėlius, turėjo Vilnius, Kaunas ir Renavas. Štai kokie išskirtiniai buvome. Svarbu norėti, ir gali padaryti viską. Todėl nereikia nusiminti, kad mažėja mokinių, svarbu juos ruošti gyvenimui, kad sugebėtų žinias pritaikyti“, – optimistiškai kalbėjo V. Jokubavičius.
Mažeikių Pavasario vidurinės mokyklos direktorius Stanislovas Jakučinskas prisipažino, kad Renavo mokyklos mokytojai išmokė sportuoti, prisiminė kūno kultūros pamokas, sporto varžybas.
Į prisiminimų pynę gražiai įsipynė mokyklos moksleivių šokiai ir dainos, o paskutinę dainą dainavo ir „Ilgiausių metų“ giedojo visa mokyklos bendruomenė.
Sveikinimai ir apdovanojimai
Netrūko šventėje svečių sveikinimų ir linkėjimų. Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento vyresnioji specialistė Regina Pocienė, perdavusi ministerijos sveikinimą, išsakė ir savo linkėjimus: „Džiaugiuosi, kad jūsų – buvusių mokinių, mokytojų – šiandien čia tiek daug susirinko. Vadinasi, jums brangi jūsų mokykla, tad saugokite ją. Tegu jums niekad nepritrūksta mokinių, gyvuokite dar ne vieną šimtą metų.“
Švęsti dar daug jubiliejų linkėjo ir rajono Savivaldybės meras Antanas Tenys, padovanojęs čekį su tam tikra pinigų suma ir įteikęs padėką mokyklos direktorei V. Gureckienei. Mokyklos bendruomenę sveikino ir ilgamečius darbuotojus apdovanojo Švietimo skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus.
Sveikinimo žodžius tarė Mažeikių švietimo centro direktorius Viktoras Prokopčukas, Sedos seniūnijos seniūnas Algirdas Grinkevičius, Renavo kaimo bendruomenės pirmininkė Irena Barkauskienė, Renavo dvaro seniūnaitė Zinaida Lukošienė, Račalių kaimo bendruomenės pirmininkė Vida Abrasonienė. Dainomis ir šokiais pasveikino Židikų kultūros centro saviveiklininkai. Kolegos mokytojai iš Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės ir pagrindinių mokyklų atstovai taip pat linkėjo ilgai gyvuoti ir ugdyti jaunus žmones.
Mokyklos direktorė neliko skolinga ir dėkojo visiems, padėjusiems ne tik surengti šventę, bet visada paremiantiems, bendraujantiems ir bendradarbiaujantiems su mokykla bei pakvietė į mokyklą pasigrožėti renovuotu pastatu, mokytojų, mokinių ir tėvelių darbų paroda, o vėliau pasidžiaugti susitikimu prie puodelio kavos.
Paskutinį kartą atnaujinta (Šeštadienis, 29 Spalis 2011 20:02)












Paskaitau tokius straipsnius ir darosi gaila, kad nuo tų gūdžių sovietinių laikų žurnalistai nė kiek nepasistūmėjo į priekį skaitytojo gerbimo klausimu.
Jau nekalbu apie tai, kad toje pačioje pastraipoje žmogaus vardo raidė keičiasi...
Renavos aštuonmetės mokyklos AUTOMODELIUOTOJŲ (o ne aviamodeliuotojų) būrelis, vadovaujamas mokytojo Vlado Danieliaus tris metus iš eilės (~1967-:-1969) metais tapo LIetuvos čempionais. Tose varžybose dalyvaudavo Lietuvos vidurinės mokyklos! Taigi, septintokai, aštuntokai renaviškiai aplenkė Kauno, Vilniaus, Šiaulių dešimtokus, vienuoliktokus. Negana to, startuodavome Pabaltijo suaugusių varžybose, kur suvažiuodavo inžinieriai iš Vilniaus, Rygos, Talino, tuometinio Leningrado ir grįždavome su aukso, sidabro, bronzos medaliais. Buvo pergalių net sovietų Sąjungos čempionatuose. Dabar sunkiai kas nors besugeba įsivaizduoti, ką gali nuveikti vienas tikras mokytojas.
Ir tokių mokytojų savo gyvenime nesutikę žurnalistai jau tais sovietiniais laikais rašydavo apie mus kartais tokias nesąmones, kad būdamas septintokas vienam žurnalistui, priėjusiam prie manęs interviu, pasakiau, kad „perskaičiau tamstos anksčiau apie mane parašytas nesąmones, dėl kurių man buvo gėda, tad nenoriu daugiau su tamsta šnekėti“... Būtų gerai, kad žurnalistai pramoktų gerbti ne tik tą žmogų, kurį kalbina, bet ir skaitytojus. Aišku, daugeliui nelabai skiriasi aviamodelis nuo automodelio, bet jeigu nors vienas skaitytojas supranta, kad tai visiškai skirtingi dalykai, jau toks painiojimas... negerai.