„Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia“ (Mt 21, 42).
Švenčiame dvidešimt septintąjį liturginių metų sekmadienį. Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzaus palyginime pasakojama apie turtingą šeimininką, kuris turėdamas apsčiai žemių jų nedirba, o gyvena tik iš nuomos procentų. Tokie šeimininkai Jėzaus laikais dažnai gyvendavo toli nuo savo nuosavybės vienetų: kartais Jeruzalėje, kartais Damaske, o kartais ir Romoje. Jei paklaustume savo senelių, mums ne vienas papasakotų panašias istorijas, kaip jų tėvai „rendavodavo“ dvarus, kurių savininkai taip pat gyveno per gerą atstumą nuo savos nuosavybės: kas Varšuvoje, kas Sankt Peterburge, o kas dar kitur. Tačiau Jėzaus palyginime nuomininkai, atėjus derliaus apyskaitos metui, elgiasi niekšiškai ir klastingai, nevengdami smurto, apgaulės ir melo.
Jėzus aiškiai ir nuosekliai kreipiasi į mūsų sielų ir protų dvasinius aruodus primindamas, kad šeimininkas palyginime yra Dievas. Nuomininkai – tai mes. Viską, ką turime (ar tai būtų mūsų gabumai, ar medžiaginės gėrybės) – tai tik Dievo paskolinta dovana trumpam mūsų gyvenimo laikui. Tad galima kiekvienas savęs paklausti: „Kaip aš elgiuosi su Dievo man suteiktomis gėrybėmis? Ar esu Dievo aruode akmeniu, kurio niekas nepastebi, bet turinčiu galių tapti kertiniu statinio, Dievo patikėto man statyti?“
Kiek tokių, iš pažiūros pilkų lauko akmenėlių, tapusių kertiniais žinome Lietuvos praeityje? Štai Lietuvos generolas, gydytojas, archeologas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas Vladas Nagius-Nagevičius (1880–1954) yra neeilinio žmogaus gyvenimo pavyzdys. Nuo mažumės būdamas silpnos sveikatos, dėl ko Kretingos pradžios mokykloje mokslai jam sekėsi prastai nuolat negaluojantis berniukas buvo neveiklus ir apatiškas. Anot Veronikos Nagevičienės, generolo žmonos, prisiminimų: „Užuot mokęsis klasėje, atsitinka, būdavo, kad dalį dienos ar net ir visą dieną praleidžia pajūryje, žiūrėdamas į laivus, klausydamasis jūros ošimo. Jam vis galvoje sukosi jūra, laivai, kelionės, tik ne mokslas. Labai dažnai bičiuliai patardavo motinai atiduoti jį kurpiui amato mokytis. Bet motina visu savo žemaitišku atkaklumu siekė tikslo, aukodama menkus savo išteklius ir nenustodama vilties, kad tik vienintelis jos sūnus išeitų aukštąjį mokslą ir būtų naudingas tėvynei.“
Motinos žemaitiškas užsispyrimas, papildomas mokytojas vasaros metu ir apsukrus sūnaus įtaisymas jau į Rygos Aleksandro gimnazijos penktą klasę vėliau atnešė svajotus rezultatus. 1902 m. būsimasis generolas gimnaziją baigia aukso medaliu!
Nuoširdžiai apsidairykime kiekvienas aplink save. Suradę kad ir mažiausią akmenėlį dirvoje, ar matome jame kertinio akmens matmenis mūsų dvasiniame ir medžiaginiame gyvenime? Ar mokame gyvenime pasidžiaugti kad ir mažais dalykais? Nes būtent: „Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia.“ (Mt 21,42)
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
