Aštuoniasdešimt Monikos poezijos ir prozos vasarų
Straipsnio autorė (-ius) Birutė STEPONAVIČIENĖ | 
Šią vasarą Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Mažeikių skyriaus įkūrėja ir ilgametė jo vadovė Monika Sprindienė atšventė gražų, garbingą savo jubiliejų – 80-ąjį gimtadienį. Apie šią darbščią, kūrybingą asmenybę, kaip moterį visuomenininkę, ne kartą rašyta ne tik rajoninėje, bet ir respublikinėje spaudoje, tačiau ta ypatinga proga norisi dar kartelį praeiti Monikos prisiminimų takais, prisiliesti prie žmogiškosios esmės paslapties – nuoširdumo, kuriuo ji apdovanota, entuziazmo ir inteligencijos, kuria ji visada spinduliuoja.
Likimas atvedė į Mažeikius
Kai Monikos paprašai papasakoti apie save, ji pradeda nuo 1955 metų, kai baigusi studijas Klaipėdos žemės ūkio technikume įgijo agronomės (agrochemijos profilis) diplomą ir porą metų padirbusi Šilalės rajone žemės ūkio skyriaus vedėja, su ministerijos paskyrimu atvyko dirbti į Mažeikius, kur vienuolika metų išdirbo Valstybinės sėklų inspekcijos viršininke. Jauna energinga moteris buvo iškart pastebėta, tad buvo patikėtos visuomeninės pareigos: išrinkta žemės ūkio darbuotojų profsąjungos pirmininke. Kaip M. Sprindienė sako, ji visą gyvenimą visuomeninių pareigų krūvį turėjusi didesnį negu pagrindinio darbo, nes nemokėjo atsisakyti, kad negali ar nespės, o tuo labiau, kad patiko burti žmones gražiems ir prasmingiems darbams.
Prieš penkiasdešimt metų atsiradus Lietuvos sodininkystės bendrijai, Monika buvo pirmoji „Ventos“ ir „Ąžuolo“ sodų bendrijų iniciatorė ir įkūrėja. Įdėta daug ne tik fizinių pastangų, bet ir išradingumo: net ekskursijos atvykdavo pasigrožėti pavyzdingai tvarkomais sodais.
Moteris dešimt metų išdirbo rajono apželdinimo komisijos pirmininke. Kartu su rajono valdžia svarstė ir rengė planus, kaip papuošti miestą, konsultavo norinčius, organizavo gražiausių sodybų rinkimus. M. Sprindienė dažnai buvo renkama miesto bei rajono tarybos deputate, dalyvaudavo įvairių komisijų darbuose. Kas besuskaičiuos, kiek apkeliauta kaimyninių šalių, norint pasisemti patirties, kiek dalyvauta įvairiuose seminaruose, mokymuose.
Kalbėdama apie sodą M. Sprindinė sako, kad ten dabar praleidžianti beveik kiekvieną dieną: „Sodas yra man ir atgaiva, ir sveikata. Yra kažkoks dvasinis penas: čia vienokia gėlelė pražysta, čia kitokia. Nuo pavasario iki rudens yra uogų, savos daržovės – švarios, ekologiškos. Tuo labiau, kad nuo namų iki sodo kelio tik dešimt minučių, – kalbėjo moteris. – Man gamtos grožis – visas gyvenimas“. Tuo pačiu pastebėjo ir apgailestavo, kad anksčiau daug dėmesio sodininkai skirdavę ir bendrai sodo teritorijai formuoti, prižiūrėti, ko dabar jau pasigendanti.
Šilti prisiminimai
Kai Monikos šeimai buvo skirtas dviejų kambarių butas priešais dabar jau buvusią kompresorių gamyklą, moteris sako, kad pasidžiaugdavo matydama, kaip į gamyklą eina jauni ir linksmai nusiteikę žmonės. Taip sutapo, kad neužilgo gamyklos direktorius ją pakvietė dirbti į šios gamyklos cheminę laboratoriją vyr. inžiniere, kur išdirbo dvidešimt metų. Darbas buvo įdomus, daug reikėjo naujų žinių, tad teko važiuoti stažuotis į daugelį sąjungos chemijos gamyklų. Daug atvažiuodavo specialistų ir iš Japonijos. M. Sprindienė pradėjusi dirbti nuo šios gamyklos atidarymo pradžios, buvo išrinkta kompresorių gamyklos moterų tarybos pirmininke. Lyg vakar tai buvę, Monika pasakoja, kaip ji su tarybos aktyvu organizuodavo moterims ekskursijas po visą tarybų sąjungą: gamyklas, sostines, didžiuosius miestus.
Išėjusi į pensiją M. Sprindienė negalėjo sėdėti sudėjusi rankų. Ji yra Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Mažeikių skyriaus įkūrėja ir ilgus metus buvo jos vadovė, šiuo metu – šios organizacijos garbės narė. Mažeikių „Bočiai“ turi gražią istoriją, prie kurios veiklos išpuoselėjimo labai prisidėjo Monika. Taip pat M. Sprindienė yra aktyvi klubo „Mano namai“ narė.
Monika iš tų žmonių, kuriai reikia veiklos ir kūrybos. Ji daro koliažus, kuria floristines kompozicijas, iš vilnos velia karolius, dalyvauja parodose ir visuose klubo renginiuose. Visada randanti gražią pratarmę, skambų ir prasmingą palinkėjimą draugams.
Apie šeimą ir tikrąsias vertybes
Monikos gimtinė yra Klaipėdos rajone Endriejavo apylinkėje Sausių kaime. Augo keturių sesučių šeimoje. Šiltai ir su jauduliu prisimena, kaip tėvai susisodinę kiekvieną sekmadienį jas veždavosi į bažnyčią. Tėvelis buvo bažnyčios maršalka. Nuo mažumės įskiepyta Dievo meilė Moniką lydėjo visą gyvenimą ir jai padėjo sunkiausiose situacijose. „Nuo mažens žinojau, kad mano kiekvieną žingsnį kažkas mato, – pasakojo savo išgyvenimus pašnekovė, – negalėjau daryti blogai, žinojau, kad už viską turėsiu atsakyti. O dabar vaikai auga be tikėjimo, gal todėl jie labiau padykę nei mūsų laikais.“
Išvengusi komjaunimo „gretų“ ir vėliau neprikalbinta stoti į komunistų partiją, moteris daro išvadą, kad jei turi širdy tikrąsias vertybes, niekas neprivers jų išsižadėti nei gąsdinimais, nei vilionėmis.
Šiandien šalia Monikos šiais metais atšventęs aštuoniasdešimt penktąjį gimtadienį jos vyras Petras, dukra Rima ir žentas Linas bei vaikaičiai Vaidas ir Edvinas. Šiais metais jų šeima šventė dar vieną gražų sutuoktuvių 55-ąjį jubiliejų. O paklausta, kuo sužavėjo jaunystėje Petras, Monika sako, kad kuklumu, mandagumu.
Prisipažįsta darbe buvusi griežta ir reikli, dabar esanti atlaidesnė.
Į veršio odą nesurašyti Monikos gyvenimo ir nuveiktų darbų, gražių svajonių ir rūpesčio kitais. Gal todėl prieš kelis dešimtmečius nedvejodama pasiėmė auginti sesers anūkę, kai šią šeimą ištiko bėda. Augino kaip savą, bet neužgoždama tikrosios motinos ir sakydama: „Rimutė visada turėjo dvi mamas“.
O šiandien Monika šypsodamasi sako, kad be lūpdažio išeiti „nepadoru“, o iš vakaro paskaičiuosi keturių posmų eilėraštį, kitą dieną puikiai deklamuoja renginiuose: „Reikia kažko naujo, juk nekartosi kaskart to paties“.
Teko man vieną savaitgalį praleisti vienoje ekskursijoje kartu su gerb. Monika. Tai tikrai maloni, šiltai bendraujanti ir nepailstanti asmenybė. Jai energijos gali pavydėti daugelis iš mūsų. Sėkmės Jums Monika, visur ir visada ir kad gyvenime būtų dar daug tokių valandėliu, kad norėtum sušukti-sustok akimirka žavinga!