Kai sustoji prakalbintas žydėjimo
Straipsnio autorė (-ius) Birutė STEPONAVIČIENĖ | 
Kartais eidamas pro šalį negali nepakalbinti žmogaus. Taip atsitiko ir šį sykį, kai lankiausi Bugenių kaime ir eidama pasigrožėjau gražiai sutvarkyta Romanos Bružienės namų aplinka. Tad kaip nepaklausi, kaip gyvenate?
Gimtinė – Židikuose
R. Bružienė kilusi iš Židikų, kur baigė vidurinę mokyklą, o pasimokiusi Mažeikių centrinėje bibliotekoje, savo ilgą bibliotekininkės kelią pradėjo Griežėje, tačiau ten padirbusi pusmetį, 1961 metais buvo perkelta dirbti Bugenių bibliotekoje, kur vedėja išdirbo 33 metus. Moteris neakivaizdiniu būdu baigė technikumą, kur mokėsi bibliotekininkystės specialybės.
Pasak bibliotekininkės, tais laikais žmonės mėgo skaityti, tuo labiau, kad buvo aštuonmetė mokykla, daug skaitė mokytojai. Bibliotekos ir gyveno gerus laikus, nes kiekvieną mėnesį gaudavo naujų knygų siuntą. Kolūkis organizuodavo daug renginių, susitikimų su įžymiais žmonėmis, vakaronių. Romana visur dalyvavo, tuo labiau, kad vyras buvo kultūros namų direktorius. Įdomių susitikimų būta daug, bet labiausiai R. Bružienei įsiminė susitikimas su tada jau pagyvenusiu žmogumi, asmeniškai pažinojusiu Leniną. Jis tapo savotiška įžymybe, dažnai būdavo kviečiamas į susitikimus apie tai papasakoti, pasidalinti prisiminimais.
Moteris apdovanota Lietuvos žymūno ženklu, ne kartą Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijos ir tuometinės rajono valdžios garbės raštais už aktyvią visuomeninę ir sėkmingą organizacinę veiklą.
Pašnekovė paatviravo: „Tada daug skaitė, o dabar jau rečiau. Labai patiko neseniai skaityta knyga apie Kauneckus, gal todėl, kad knygoje yra istorinių sąsajų su Bugeniais.“
Laikas bėga greitai
Atrodo, viskas buvo taip seniai. Dabar kiti laikai, kiti rūpesčiai. Jau dešimt metų, kaip Romana palaidojo vyrą, kuris, anot jos, „pusę namų gyvenvietėje pastatė“, mat dirbo statybininku. Jau ne vienerius metus kartu su mama gyvena dvi dukros ir septintokė anūkė Greta. Dalia dirba Mažeikių ligoninės operacinėje, o Alma, anksčiau dirbusi konditere, dabar sukasi namuose.
Dukros ir mama nesiskundė, kad sunku kaime, sako, pripranti ir viską spėji, nors ant moteriškų pečių visas namų ūkis ir 22 ha žemės. „Viską stengiamės pasidaryti pačios, – sakė Alma, – o karvės kitų nepripažįsta, tik mamą, tai ji ir melžia.“ Ūkyje gyvuliukų nemažai, suktis yra ko, tačiau savo užsiauginta „vis skaniau“.
Dalia, paklausta, ar nepasiilgsta Vilniaus, kur gyveno porą dešimtmečių, atsako paprastai, be nostalgijos: „Nuvežu dukrą Gretą į tėviškę per metus kartą, pavaikštau per dieną po sostinę ir užtenka, grįžtu pavargusi...“
Gražūs namai – moterų rūpestis
Dalia mano, kad knygos – nepamainomas žinių šaltinis, skaitydamas kiekvienas žmogus tobulėja. Jai labiau patinka istoriniai, autobiografiniai leidiniai apie kunigus, nors neišvengta ir meilės romanų skaitymo periodo, o Alma prisiminė, kad bibliotekoje galėdavo skaityti ką tik gautas naujas knygas.
„Mama labai gera, kaip mama ir kaip žmogus – visada padeda, paguodžia“, – sakė dukros ir pridėjo, kad „mama kaip mama“ ir kad tikriausiai nėra blogų mamų, o jų mamos mėgstamiausios gėlės – rožės.
Gražūs namai, sutvarkyta ir išpuoselėta aplinka rodo gyvenant darbščias moteris. Vaikščiodamos po nemažą kiemą, moterys rodė gėles, prisiminė, kaip sodino medžius, džiaugėsi žydinčiomis obelimis, o ore pleveno nesumeluotas namų dvasios gerumas, kurį spinduliavo kiekvienas augalas ar tariamas žodis.
„Jei tingėsi, nieko neturėsi. Nesinori gulinėti. Dešimt metų be vyro, bet vadžių nepaleidžiame“, – pasidžiaugė savo darbščiomis dukromis R. Bružienė.
