Jei galėtum atsukti gyvenimo ratą…
Jei įvyktų stebuklas ir turėtum galimybę atsukti gyvenimo ratą, suktum lyg nesibaigiančią karuselę ir vargu ar žinotum, ties kuria data ar apsisprendimu stabtelti ir nuspręsti kitaip. Kiek kitaip?
Nes kryžkelėje pasirinkęs kelią su rodykle „laimės žiburys“, jį radęs, gali likti papėdėje…
Gyvenimas – tas amžinas žiūrėjimas į dangų: debesis, saulę, mėnulį ar žvaigždes, – kaip ir amžinas kalbėjimas apie orą... Ir kai sakome, kad „kvailas tada buvau, dabar daryčiau kitaip“, kalbame tarsi ignoruodami cikliškai grįžtančias galimybes kažką pakeisti ar pradėti keistis pačiam: pasikartojančias situacijas, gamtoje vyraujančius ciklus, kuriuos mes švenčiame, dažnai net neįsigilindami į jų prasmę.
Vasaros saulėgrįža. Rasos. Joninės. Nors šventė sukrikščioninta, senieji papročiai liko tie patys. Atšventėme. Ar laužuose sudegė mus graužiantis nerimas, dažnai virstantis irzlumu, kai nepatenkinti savo gyvenimu vis mokome ir mokome kitus, kaip gyventi? Ar Joninių lietus spėjo nuplauti trumpam sugrįžusiems tolimų kelionių dulkes, ar jos tiesiog įaugo į odą, nusėdo nuoskauda tolimiausiuose širdies kampeliuose? Kiek vienoje naktyje gimė vilties, kiek prievartos? Ar tiek pat kaip ir visada?
Bet nenustojame svajoti, viltis, nes, kur bekeliautume, su mumis mūsų praeitis – išgyventa, kur klysta, klupta ir keltasi, kai gyvenimiškuose apsisprendimuose lyg nežinomoje sankryžoje be užrašų ir nuorodų galėjai pasikliauti tik, atrodo, savo nuojauta, o gal prabilusiu protėvių krauju, kai atsigręžęs ir po daugel metų suvoki, kad niekad nebuvai vienas, su tavimi tavo protėvių kraujo šauksmas, kuriame užkoduota ir tava lemtis.
Viena nelabai jauna moteris manęs rimtai paklausė, ar tiesa, kad papartis pražysta labai trumpam. Nežinojau, ką jai atsakyti, o norėjosi pasakyti, kad reiktų tikėti viskuo, kas gražu, nes lengviau gyventi turint viltį ir pasitikint savo likimu.
Galvodami, kaip išgyventi, turėtume kaip apie kasdienę duoną galvoti ir apie toleranciją. Ne tam, kad kaskart atrodytume kažkam geraširdžiai, ne dėl kitų, o tam, kad apsaugotume savo širdį, kuriai sunku matyti gyvenimo netiesą, kurios lyg savo praeities klaidų negalime išgremžti net aštriausiais gremžtukais. Aršiausiais priešais tampama iš pavydo. Atleiskime priešams, nes juk jie buvo mūsų draugai. Argi pyktume ant svetimo, visai svetimo, argi rūpėtų... Leiskime gyventi neteisdami, nesverdami svetimų nuodėmių ir nekiršindami vieni kitų.
Gyvenimas trumpas. Jis labai labai trumpas. Lietuvių tauta dažnai vadinama nuolankia. Bet ji išgyveno karus, tremtis, ji turi didžiulį prisiminimų bagažą, kuris neįtikėtinai skaudus ir kurio dažnai nėra kam išklausyti. O būtų gražu, jei kiekvienas užrašytume savo gyvenimo ir laikmečio istoriją dėl savęs, kad perskaitę vėliau patys ar vėlesnioji karta suvoktume: kad ir kaip atsuktume laiko ratą, vis vien pasirinktume būtent tuos kelius ir žmones, kad esame galbūt per silpni rinktis, o kiekvieno pasirinkimo sėkmė – tik likimo dovana, jei to nusipelnėme. Juk dažnai gauname tai, ko norime... Galbūt didelį namą... Juk svajodami nežinojome, kad jame per daug vietos vienatvei...
